Ketvirtadienis potvyniui atslūgus

Dabar labai nepalankus laikas kam nors pamatyti mūsų kraštą pirmą kartą. Susižavėti būtų sunku, tikrai.
Tamsi pilkuma po kojom, ir dar purvynas makaliošė, šiek tiek šviesesnė pilkuma virš galvos. Pajuodusio sniego likučiai.
Visokios negražybės, atsivėrusios nutirpus sniegui.
Ir tas purvynas makaliošė.

Sėklų parduotuvės pilnos žmonių. Kokių ten agurkų yra atsiradę, kurie geresni už rodničiok?
Mėsos pardavėja telefonu užsakinėja rytdienai mėsą - daugiau, žymiai daugiau negu šiandien. Hmmm... galvoju, aš tai ne katalikė, bet... kur tie katalikai dešimt dienų iki Velykų? Visi mėsėdžiais patapo.
Bet kurią valandą aikštelė prie maksės pilna automobilių. Kas po vieną, kas su ginklanešiu goglinėja (googlina?) tarp lentynų. Ima pakelius ir toli nuo akių atitraukę bando įskaityt, kas parašyta, mįslingu veidu mąsto - o gal man to daikto reik? Piktinasi, kad už kelis papjaustytus dešros griežinėlius trys litai. Ne trys!- prieštarauja kita. Du devyniasdešimtdevyni. Tai aš ir sakau, kad trys,- atsako ana.

Po pietų nušvinta saulė, ir viskas iškart ima atrodyt pavasariškai. Vieno geltono namo pasienyje užmačiau žydinčias snieguoles. Paskui apžiūrėjau savus pasienius, aptikau, kad dygsta narcizai ir tulpės, ir labai labai keista, bet kuokštelis snieguolių jau žydi. Keista yra tai, kad nepamenu, kad jas ten būčiau sodinusi.

Varnėnai atskrenda apsižiūrėti būsto. Svarsto, ar išsirinkti mus savo žmogiukais.