2010 m. rugpjūčio 12 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis su vienu stipriu lietumi per vidurį

Jau nudžiuvo bulvių lazdos, o prekybcentriuose visu plotu išdėliotos mokyklinės prekės.
Mergičkos padejuoja, kad nenori į mokyklą, o paskui aptarinėja mokytojus ir klasiokus.Svarsto, kaip reiks rengtis rugsėjo pirmą.
Prie bažnyčios, nežinau kodėl, bet prie bažnyčios ant šventoriaus pastatytas stendas su nupieštom mašinytėm ir pėsčiųjų perėjom. Kad angelams sargams lengviau būtų mokinukus gatvėse saugot.
O prie omnitelio salono užtat krepšininkas pastatytas, žaliais marškinukais, kartoninis, nežinau pavardės - jis kažką ten reklamuoja. Vakarais kai salonas užsidaro, krepšininką įsineša vidun, nepalieka reklamuoti per naktį. Ot, pastebėjau, mažiau dabar gatvėse vyrų su žaliais marškinukais su užrašu LIETUVA, o ant rankovių su fraze iš Tautinės giesmės. Bet vėliavėlių ant automobilių yra. Ant vieno net estiška vėliavėlė buvo.
Bedarbius darbo birža atsiuntė dumblus iš upeliuko valyt.
Du vyrai oranžiniais kombinzonais piešia baltus dryžius ir linijas ant gatvių, tose vietose, kur jos neiškasiotos. Jauni ir saulėj įdegę. Vienas važiuoja tokiu... nu tokiu dažytuvu, Man atrodo, kad turi mažą kompiuteriuką ant jo, kuriame nustato, ar ištisinę liniją brėžti, ar su trūkiais. Paskui tik pšššš aparatas užpurškia, ir gatvėje pasklinda dažų kvapas. O jei truputį neteisingai užpurškia, tam yra antrasis jaunikaitis oranžiniu kombinezonu, jis su pėndzeliuku pakoreguoja.
Birutės mašinoj ant sėdynės išsitiesęs šuva. Jam patiestas kilimukas gale, bet šuniui labiau patinka gulėti po vairu. Jis parvežtas iš Ispanijos.

2010 m. rugpjūčio 5 d., ketvirtadienis

Nėjoks ketvirtadienis

labai labai šlapias rytas - be saulės, su lietumi.
mašinos kelia murzino vandens sparnus.
Nebe taip karšta - kai kas dar išsiplikinę pagal vakarykščią, kai kas jau su striukėm - švarkiukais.
Ant šviežiai nupjautos žolės po vyšniom - geltonų lapų.

2010 m. liepos 29 d., ketvirtadienis

Visiško lietaus ketvirtadienis

Kartais smarkiai, kartais lėtai, kartais beveik nustoja, ir lietsargiai greit suskleidžiami, arba nesuskleidžiami, nes papsi stambūs lašai nuo medžių kai pūsteli vėjelis, arba kartais nesuskleidžiami, nes nepastebėjo, kad nebelyja. Kad beveik nebelyja, nes šiek tiek vistiek taškeliojasi, o paskui jau stipriau taškeliojasi, o paskui jau visai rimtai lyja ir gatvių pakraščiuose plaukia burbulai.
Prie buitinės technikos parduotuvės į gatvę iškelti šaldytuvas, dujinė ir skalbyklė su didelėm raidėm užrašyta AKCIJA, o ant parduotuvės sienos šeima, palindusi po kaldra, kažką reklamuoja. Kartais galvoju, tie reklamose fotografuojami vaikiukai, ar jie yra tų reklamose fotografuojamų moterų vaikai? Ar jiem smagu būtų važiuojant per Lietuvos pakraštį pamatyti save po kaldra and buitinės technikos parduotuvės sienos?

Prekybcentry veiksmas vyksta belekokiu oru. Moteris, kuri sulaukusi keturiasdešimt pradėjo tapyti gėles, prisipirko dešros. Policininkas per lietų be skėčio atėjo pirkti cukraus, o banko tarnautoja užsipirko daugybę razinų ir tepaus riebalų mišinio. Du vyriškiai tokie jau nebejauni matuojasi akinius skaitymui, nes išpardavimas. Moterys kilnoja visokias šluostes, o jų paaugę dukros tramdo - ar tau tos šluostės reik? Yra labai didelių bulvių ir tie, kurie atėjo dviese, sušunka viens kitam balsu - žiūrėk, kokios bulvės!Bet nematau, kad jas kas pirktų, čia gi visi savo bulvių turim,nors šiandien jos ir skendi vandeny.
Tų mažų parduotuvyčių, kur yra po didelio prekybcentrio stogu, pardavėjos nelabai turi kas veikt, kai kurios neturi net kur prisėsti ir užlindę už lentynų į mažuliuką privatų kambariuką, palikę atviras duris, laiks nuo laiko žvalgosi iš ten blykčiodamos akiniais. Įvertindamos tą porą, kuri žiūrinėja vitrinas. Ne, šitie nieko nepirks, joms iš pirmo žvilgsnio aišku, ir jos teisios yra. Bet išlenda iš savo privataus mažuliučio kambariuko, esančio už lentynų, ir žiūrėdamos į tuos, kurie nieko nepirks, liežuviu rankioja trupinius užčiauptoj burnoj.
Tarp juvelyrinių vitrinų stovi vyriškis raudonais triusikais, na tai yra šortais, su vazonine orchidėja rankoj, laukdamas, kol jo dama išrinks dovaną tai, kuriai skirta ir orchidėja.

2010 m. liepos 22 d., ketvirtadienis

Pernelyg karštas ketvirtadienis

Pagyvenusi moteris ėjo su kibiru ir mažu grėbliuku rankoj. Su berankove maikute ir trumpučiais šortais. Pagyvenusi jau ojojoj kiek, bet dar nelabai sulinkus. Kojos gumbuotos, iki kelių su permatomom kojinėm, žili plaukai susitaršę, šortukai mėlyni. Su mažu grėbliuku ir kibiru, tai turbūt į kapines. Kiek pamenu, ji vis viena gyvena. Su visais maloniai kalbasi, bet turi reputaciją moters, kuri vagia laikraščius iš pašto dėžučių. Ne visad suprantama moteris, kartą mačiau, sunku patikėti, bet tikrai mačiau, kaip metė akmenį į kaimynų bulvių daržą. Tik šnai!- švystelėjo mikliai akmenuką ir nuskubėjo į savo kiemą.
O dabar su grėbliuku rankoje išėjo aplankyt ir apgrėbstyt... kažko.
Vakare daug kas išeina apravėt ir apgrėbstyt, paburzginėt su žoliapjove, pavedžioti šunį. Per žinias šiandien pasakojo apie šiluminio smūgio pakirstus naminius gyvūnėlius, gal todėl vyriškis iki pusės nuogas išvedė pasivaikščiot lenciūginį. Tas susijaudinęs, bando kuo daugiau pasiekt, lekia net įstrižas ant trumpo lenciūgo, vyriškis iš paskos eidamas kaimynėms atsiskaitinėja, kad va, šuva keistai kosti. Kaimynės nuo krapų rovimo atsitiesę pritaria: ja ja.
Prekybcentry išpirkti paprastieji ledai, dabar perkami brangieji ir skubiai nešami namo, kad nuo kaitros neišvarvėtų.

2010 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Vyšnios, vyšnios... ir špokai, špokai

Debesys daugiaaukščiais statiniais, visokie, ir balti burbuluoti, ir juodi, pro kurių skylutę matosi dangiška šviesa.
Kur lygūs laukai, matosi toli. Virš miško pilkas šleifas, siejantis dangų su žeme - ten lyja.
Kviečiai dar žali, labai švarūs, be jokios žolytės, tik kas 20 metrų dvi lygiagrečios brydės.Tai yra vėžios. Tvarkingai, vis kas 20 metrų.
Per miežius irgi.
Nors dar žali, beveik visai žali javai, bet jau kvepia sausėjančiu šiaudu.
Tarp šieno rulonų vaikšto gandras.
Gandralizdžiuose virš medžių ir namų stogų atsitsoję garndriukai, vienur du, kitur trys, kitur keturi. Visi žiūri viena kryptim. Turbūt dar nebuvo palikę gandralizdžio. Kažin, kai nusileis kur nors tarp šieno rulonų, kažin ar po to dar į lizdą grįš?
Vienkiemy, kur didžiulė daržinė įlinkusiu stogu ir tarp lentų prasišviečiančia tuštuma, tam vienkiemy vaikai žaidžia badmintiną ružavom raketėm.
Moterys pakišę kibirus po karvėmis, jaunos visai moterys berankoviais marškinėliais ir trumpučiais šortais, jos prisėdę prie pavienių ramių karvių vakariniam melžimui. Paskui neša joms po du kibirus gerti.
Vyriškis raudonais šortais eina šalikele su tašike ant peties.
Kelio viduriu eina juodas katinas. Išgirdęs pravažiuojančią mašiną, liuokteli į kelkraštį, susigūžia žolėje ir stebi.
Saulėlydis man už nugaros, dangus labai dramatiškas, o kelias man už nugaros švyti kaip ugninė upė. Ir balose saulėlydis. Priekyje spalvos santūrios, tik kelio ženklai saulėlydžio nuauksuoti.
Kai pasipila ant manęs, nuo lietaus apsunksta kelnės.
Per veidą nubėgantys lietaus lašai sūrūs - susimaišę su karštos dienos prakaitu.
Važiuoju per balą, iš po priekinio rato pasikėlę vandens čiurkšlės pilasi ant kojų, bet tokios neįtikėtinai šiltos, lyg sisiukas.
Kaip kvepia šlapi beržai! Ir šlapios liepos, jau beveik peržydėję, bet kvapo dar pilnos. Ir rapsai papuvusiu kopūstlapiu kvepia.
Vienkiemy su neužtrauktais langais žiūrimas didžiulis televizorius, mėlynam ekrane dainuoja Deivis.
Privažiuoju vietą, kur jokio lietaus nebuvo, abipus kelio čirškia žiogai.

2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis su bulvių žydėjimu

Autobusų stotis dažniausiai tuščia, nei žmonių, nei autobusų. Tik vaikšto aplink moteriškė su baltu megztiniu, užsimetus ant rankos rankinuką ir oranžinį plastikinį maišiuką. Jai bais nėr kas veikti, paskaitinėja tvarkaraščius visomis kryptimis, apeina kelis kartus aplink stotį. Ką tik lijo. Visur balos.
Ha! Atvažiuoja tarptautinis autobusas! Išdidus toks, net nesuka į aikštelę, sustoja tolėliau, atidaro abiejas duris, pro kurias ima lipti moterys su dideliais rankinukais ir viena paskui kitą eina į tualetą. Viena nešasi po pažastim šuniuką. Hmmm.. galvoju, o jei tualete balos telkšo ant grindų, taip ir laikys tą šuniuką glėbyje? Vien moterys, vien moterys... opa!- pasirodė ir vyrai. Pirmiausia - rūkyt. Paskui jau ir moterų atsirado su cigaretėm, paskui jau ir vyriškiai tualeto kryptimi... Moteris šuniuką po pažastimi išsineša ir leidžia ant žemės, tas nusiveda ją už pavadėlio į pakrūmę apuostyti Lietuvos. Po truputuką tarptautinis autobusas susirankioja keleivius ir išvažiuoja, šuniukui leidžiama žiūrėti pro langą.
Moteris su baltu megztiniu vis dar neturi kas veikt, aštuonioliktą kartą apeina stotį. Jos veidas užtinęs kaip pijokės.
Atvažiuoja "Kautra" - iš Kauno. Iš kažkur išdygsta pasitinkančių. Vienus išsiveža lengvąja, kitus išsiveža taksi. Dvi moteriškės bando užkelti tašę ant dviračio bagažniko, tašė ten nenori ir taikosi nuslysti, todėl viena stumia dviratį, o kita turi prilaikyti tašę.
Ištuštėja vėl. Neilgam. Dar vienas autobusas atvyksta, atsivežęs kelis keleivius iš centro, priima dar du. Durys pradarytos,.keleiviai įlipę stabteli prie šoperiuko nusipirkti bilietų. Ilgai čia užsibuvus moteriškė su baltu megztiniu įlipa irgi. Autobusas ryškiai per didelis septyniems keleiviams. Vairuotojas eina į dispečerinę atsižymėt, o kad nebūtų bardako, autobuso duris uždaro. Kas viduj - teneišlipa, kas lauke - teneįlipa.
Lauke nieko nėra.
Tik pareina dispečerė iš prekybcentrio su maišiuku rankose. Parsinešė gal šio bei to perkąsti su kolegėmis.

2010 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis su juodais kaspinais prie valstybinių vėliavų

Rytas prašvito be saulės ir be rasos.
Moteris sukėlus į krepšą išnešė kieman viščiukų, suleido juos į aptvarą iš senų langų ir vielos gabaliukų ir dviratuku išvažiavo pirkti kruopų. Viščiukai vietom pasiplunksnavę,o  vietom švytruoja raudona oda.
Moteris, kuri neturi viščiukų, supylė ant šiltnamio pomidorų vandenį iš lietaus kubilo ir surinko nuo virvės užvakarykščiaus skalbinius.
Moteris, kurios vyras sanatorijoj, apsirengė juodą suknelę, pašėrė šunį ir išvažiavo.
Moteris, kurios visi trys vyrai jau mirę, rado po vyšnia nukritusių beveik prinokusių uogų. Ech, špokai jau puola,- atsidusėjo.
Moteris, kuriai šiandien išeiginė, išėjo su dukra pirkti jai basanoškių, o jos mama liko namie žiūrėti televizoriaus ir verkti Brazausko.
Moteris, laukdama autobuso, sėdėjo skveriuke po liepomis, kurios kvepėjo taip, kad norėjos deklamuot eilėraščius, šalia buvo pasidėjus paketus su patalyne, pirkta už prekybcentrio lipdukus.
Moteris dėvėtų rūbų parduotuvėj aptiko mėlynus šortus ir paskambino vyrui papasakoti apie juos. Viena ranka laikė telefoną prie ausies, kita ranka - pakeltus šortus, apibūdino jų spalvą, medžiagytę, kišenių skaičių ir išdėstymą, o paskui atsakinėjo į užduodamus klausimus. Nebemačiau, ar nupirko. 7 litai būtų kainavę, jei pirktų.
Moteris ryškia liemene laistė skveriukuose gėles. Virš jos, nepamirškim, kvepėjo liepos. Jų kvapas nekabėjo vientisu debesiu virš viso miesto, bet tai vienur, tai kitur susitvelkdavo tumulais. Kas pėsčias arba su dviračiu, į žydinčių liepų sferą papuldavo netikėtai, O!- pasakydavo. Arba bent pagalvodavo. O! Jau žydi liepos!

2010 m. birželio 24 d., ketvirtadienis

Jonų ir Rasų ketvirtadienis

Vakar apie vidurnaktį išėjom pažiūrėt dangaus - atrodė, ant mūsų uždengtas tamsus storų debesų dangtis, truputį pasikėlęs vakaruose, o pro tą plyšį švytėjo auksiškas geltonis.
Truputį kvepėjo šašlykų dūmu. Truputį girdėjosi linksmų žmonių šūkavimai. Nupyškėjo fejerverkai.

Šiandie prekybcentry žmonių kaip visad. Susitikę pažįstamus, aptarinėja, kaip vakar pašventė. Perka ledus. Išrašyta didelėm raidėm, kad 30 proc. nuolaida paparčiams, o patys paparčiukai mažučiukuose vazonėliuose. Kam jų galėtų prireikti mano galva neišneša, bet kitos galvos gal išneša, nes mačiau kažkas iš lentynos pasiima. Išneša..

Gatvės patuštėję.Vyriškiai su kostiumais, matosi jau su geroku stažu pensininkai... tėčiai su mažiukėm dukrytėm... berniuks su mergaite, tarp jų pusmetrio tarpas, atrodo nebūdingas šioms dienoms drovumas.

Neišsilaiko ir užlyja.

Braškių pardavėjai su blėstančiu optimizmu nesulaukia, kada ištuštės jų dėžės.

2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Pirmos braškės ketvirtadienis

Moteris sėdėjo ant laiptų ir valgė pirmą braškę iš savo daržo.

Jos vyras, truputį per gražus, pabėgęs pas kitą su visu šunim ir diabetu.
Jos daržai apželia greitai, ir klūpo ji bulvių vagose padūsaudama.
Jos vaikai jau užaugę ir išvažiavę.
Jos draugė ateina kartais ir atsineša buteliuką, bet ne ne ne, jokio piktnaudžiavimo, tik kartais, ir tik normos ribose.
Jos malkos suverstos į krūvą kieme - gal užteks žiemai, gal ne.
Jos tėviškė toli nuo čia, parsivežė kažkada vyras, truputį per gražus jai, paskui paliko ir pabėgo pas kitą. Nežinau ar bėgte bėgo, su šunim ir diabetu gal nėra lengva bėgioti. Turbūt lėta ristele. Ne šiemet, ne pernai... tada, kai dar buvo gražus.
Jos rankšluosčiai ir naktiniai išdžiaustyti ant virvės tarp slyvų,
jos žirniai žydi,
jos rytai pasišnekat su vištomis, o popietės su juodaplaukiais Chuanais don Pedrais prigulus ant lovos kambary su užtrauktom užuolaidom.

Ji sėdėjo ant laiptų ir valgė pirmą braškę iš savo daržo.
Atrodė laiminga.

2010 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Jazminų ketvirtadienis

Ore skarido pūkų kamuoliai, kažin ar nuo pienių, ar gal kur žydi topoliai.
Pūkų kamuoliai įskrenda pro atidarytus langus ir ridinėjasi po grindis.
Naktimis pro atidarytus langus įskrenda uodai ir atžygiuoja katinai blaudami, kurie paskui nuvagia pyrago gabalą nuo stalo ir palieka jį voliotis po stalu. Gal nealkani.
Varnėnai, gal irgi nealkani, nes šiltu ir drėgnu oru randa visokio kirmininio maisto - vaikų penėti jau nebereikia. Špokinyčia tuščia, kartais ją patikrinti atlekia viens kits inspektorius, kaišioja galvą vidun kalamuoju judesiu ir neapsisprendžia - lįsti vidun ar nelįsti. Paskum patupėjęs ant stogiuko apsisprendžia ir staigiai vidun tik šmurkšt.
Laukan irgi staigiai šmurkšt, turbūt nelabai kas ten yra veikti.
Betgi žmonėm kiek veiklos!
Vieni griovius kasa aplink namą ant kampo, kiti asfalto pakraštį pralupę kasasi giliau, gatvė visa uždaryta, technikos pilna, pro atidarytas ekskavatoriaus duris muzika groja... rytais, kol dar šurmulys neprasidėjęs, diedelis su viedru ateina smėliuko nusigvelbti.
Dangus kelinta diena storai užsitraukęs, pilkuma, kokioje prabudęs žmogus turi teisę paklaust: "ar dabar ryts, ar vakars?"
visokios žolės net traškėdamos iš žemės lenda tarp sudygusių bulvių ir morkyčių,
o moteriškės, parklupę prieš jas ant kelių, bando kovoti.

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Keistai šiltas ketvirtadienis

Ketvirtą valandą ryto jau šviesu, neįprastai tokiai valandai šilta ir pilna paukščių čiulbesio. Visokių paukščių, įskaitant gaidžius. Kuriuos bais neteisingai nuvainikavo kalėjimo tautosaka, kažkodėl išplitusi į mūsų visų kasdienybę.

Keistai šiltą ketvirtadienį ant šaligatvio tupi neįtikėtinai žalia varlė.
Taip ramiai tupi, lyg būtų netikra, o gal lyg būtų negyva, o gal lyg būtų ne ant šaligatvio.
Pamojuoju prieš jos nosį savo koja - nereaguoja.
Bet ne vieta gi varlei ant šaligatvio tupinėti! Marš, marš iš čia! Lengvu kojos judesiu iš meditacijos pabudinu ir liuokteli tada ji energingai po gyvatvore, kur irgi ne vieta žaliom varlėm tupinėti, bet nors ne taip iššaukiančiai nevieta.
Kieme prie koželkos stovi taksi atidarytomis durimis ir variklio gaubtu. Taksistas sėdi joje poza atsipalaidavusia ir klausosi muzikos garsiai.
Paaugliai vaikšto būreliais, dar su kuprinėm, dar iš mokyklos, bet pozos ir jų atsipalaidavę, ir muzikos klausosi turbūt garsiai susikišę laidukus į ausis. Gal net eurovizijos laimėtojos dainos klauso.
Mano palapinė-miegmaišis-kilimėlis-pelis-šaukštelis-druska vidur kambario į krūvą suversti, tuoj aš juos išvešiu biškį Lietuvos parodyt.

2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis su pienių pūkais

Šiandien jau visi su striukėm, nors nebėra taip šalta, kaip vakar.
Šiandien saulėta ir dar tebežydi alyvos.
Buvusio kino teatro direktoriaus gyvatvorėj žydi raugerškiai baisiai smirdėdami. Gražūs žiedukai, bet aš juos vadinu smirdukais.
(Kažkaip prisiminiau, kai pirmą kartą išgirdau žodį "gyvatvorė", o tas buvo vaikystėj, tada man atrodė, kad tai gyvačių tvora.)
Vandens vis dar daug, koželka niekaip negrįžta į krantus, vanduo ir gatvėse tyvuliuoja, kai kur po vakarykščio lietaus, kai kur žalia žarna pumpuojamas iš duobės gatvėje.
Gatvėj ryškiom liemenėm iš tolo švyti policininkai. Panerimaunu, kad mano dviratis be galinių atšvaitų, bet paskui pamatau,kad jokie ne policininkai ten, o damos su šluotom.
Humanoj pilna žmonių - prekių kaina 2 litai. Viena pirkėja kitai pirkėjai pasakojasi, kur ji bandė įsidarbinti, kokios ten buvo sąlygos ir kodėl ji nenorėjo. Kita gal irgi turėtų ką pasipasakot, bet nepagauna pauzės įsiterpti. Žiū, yra ir pusbrolio buvusi žmona, apsirengus raudonai ji naršo raudonų rūbų kabyklas. Pusbrolio dabartinės žmonės nepažįstu.
Daugiabučio tarpdury ant vienos kojos stovi nesiskutęs vyriškis su cigarete rankoj. Žiūri į katiną. Paskui ateina kitas vyriškis ir pasilenkęs ima kažko ieškoti žolėse. Nuskina tai vieną, tai kitą, bet vis ne ta ir ne ta.
Prie bibliotekos atsirado konteineris grąžintinoms knygoms. Hmm tai kaip čia? Prieini ir pro plyšiuką įmeti? Nėra paprasta bibliotekai išdalintas knygas susigrąžint, įdomu ar konteineris pagelbės?

2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis, apgultas uodų

Kad alyvos jau pražydėję, sužinojau tik vakar vakare vaikštinėdama tamsiomis gatvėmis ir pagavusi jų kvapą.
"Žinai, kuo skiriasi jūsų miestelis prieš pusmetį ir dabar?",- klausia vaikinas.- "tada gatvės būdavo apšviestos".
Dabar sutemsta vėlai, taip vėlai, kad nebeapsimoka degti gatvių šviesų.
Goglinėjam tamsoj, išbandydami kojomis apirusį šaligatvį ir jausdami alyvų kvapą.
Koželkoj varlės princesės nebučiuotos vis šaukia Kuotre, duok baltkriaunį, bet nėr taip paprasta prieti į jas pažiūrėti, nes koželka vis dar netelpa krantuose ir išsklidusi po žolę. Vandeningas šis pavasaris.
Jei dar galima sakyt, kad pavasaris, nes orai jau vasariški.
Nes visi išsirengę su baltom bliuskom ir trumpom ramkovėm, ir su akiniais nuo saulės.
Sodai žydi paskubom, paskubom...
Vyšnių seansas baigėsi vos spėtas pastebėti. Obelų dabar, bet irgi greit greit. Žolė jau pilna prikritusių žiedlapių.
Avietėse glamonėjasi įsimylėjėliai, bet kaip apsikabinti, jei rankų nėra? Kaip bučiuotis, jei nėra lūpų? Susiglaudę drėgnais pilvais, pasilinguodami, siekia viens kito ragiukais, ant kurių smaigalių akys...

2010 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis

Gražiausias ketvirtadienis

Kaip gražu viskas, kaip kvepia, ir kaip gražiai girdisi!
Vaikinas, žoliapjovę stumdydamas, nežinau, sako, ar čia pjaut, ar palikt, nes ir taip ir kitaip labai gražu.
Nes pačiu gražumu žydi pienės tobulu geltoniu.
Pačiu raudonumu švyti tulpės, bet anos tai nebeištvers ilgai, tokia šiluma jas kaip mat pribaigia.
Tokia šiluma - ir suskumba vyniotis iš pumpurų vyšnių žiedai.
Stalas kieme apkritęs baltais slyvų žiedlapiais.
Storais balsais byzia storos kamanės ir tyliai stiebeliais kopia boružės.
Katins vištinyko stogu sekioja juodą katytę.
Su kaimynais dabar matomės dažnai dažnai, visi gi išpuolę laukan kas su grėbliais, kas su cigarete, kas su šunimis. Pasipasakojam, kur ką sodinsim. O žemė šviežiai sudrapakuota maloniai grėbstosi, grumstai sutrupa, sėklos eilutėmis sugula...
Cibuliukai iš visur jau išpirkti, atsilikėlių nieks nelaukia. Vienur suradus sakau, jau paskutinis Lietuvos žmogus turbūt esu cibulių dar žemėn nesukišus. Ne, pardavėja sako, daug dar kas perka. Sekmadienį turguj dešimt maišų pardavė.
Turgus pilnas daigų, ir jau gražių, gražiai nuplautų ridikėlių.

Moteriškė senu dviračiu važinėja pakiemiais, siūlydama į bambalius supilstytą naminį pieną.

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Lyja

todėl prieblanda ateina anskčiau.
Devintos valandos prieblandoje ir lietuje netikėtai didelis jduėjimas centre. Visi kažkur tik važiuoja, tik zvimbia, o galinių žibintų raudona šviesa plačiai išsklinda šlapiame asfalte.
Kai kas, žiūriu, ir pėsčias pramakoja, tokie pat kaip aš, be lietsargių. Mano kelnės nuo apačios iki kelių šlapios. Rankos kišenėse - čiupinėju cukraus paketuką, kurį norėčiau apsaugoti nuo sušlapimo. Pasirenku tų paketukų kavinėse, nes duoda du, man tuokart pakanka vieno, o kitą pasiimu kaip to momento prisiminimą.
Taip lyja.
Vanduo renkasi į balas o paskui kur nors srūva. Taip tik atrodo, kad viskas yra lygu, iš tiesų beveik kiekviena bala randa kur pasruventi. Jei ne kitaip, tai bent jau į kitą gatvės pusę.
Prieblandoje ir lietuje miesto centre devintą valandą garsiai kiauksi šuva. Greit pamatau jį - rudas kiemsarginis keistų proporcijų kūnu, pririštas prie laiptukų turėklų.
Bet ne prie gėrimų parduotuvės, prie gretimų laiptukų.
Gėrimų parduotuvės laiptukai neturi turėklų.
Gėrimų parduotuvės laiptukais atsargiai nulipa platus vyriškis žilais išsidraikiusiais plaukais ir atsiriša šunį.
Beržai, žiūriu, jau sužaliavę.
Termomasažo salonas parduoda termomasažo lovą už 3500 litų. Nors galėtų turbūt dar nusiderėti.
Prekybcentry dar gana daug žmonių. Keista, visi atrodo nematyti. Visi išskyrus mane nesuliję, o mano kelnės gi nuo apačios iki pat kelių šlapios.
Kai kurie net be striukų, su visokiais treningais, ant kurių užrašyta Grenlandia.

2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

e gim

Virš tolimesnių kaimynų stogų jau mačiau kregždes.
Šiltajam pasieny prie namo mačiau pražydusias tulpes.
Daug tulpių, gerberų ir kitokių kilmingų princesių, susuktų po vieną į celofaną ar sumerktų visu glėbiu į kibirą mačiau centre, o dar kapų žvakių.
Laimingi mes, kas sekmadienį mamom gėles ir saldainius nešim, o ne žvakes.

Ant suoliuko sėdi trys merginos, čia ta prasme, kad bele kokio amžiaus, bet moteriškos lyties. Su ryškiom geltonom liemenėm ir su šluotom rankose. Vienai ant liemenės nugaros užrašyta "Rena...", nematau viso užrašo, negi "Renata" - kažin gal visai faina būtų nešiot savo užrašą. Maniškis būtų "motikumotina", jau seniai esu tokį sumasčius, tik dar neužsirašius.
Bele kokio amžiaus mergina pasisuka, nea, ne Renata, o kažkoks ten užrašas užsienietiškas, mum nereiškiantis nieko.

Savivaldybė aprengta pastoliais.
Gatvės išknisiotos, kai kurios taip labai, kad net eismas uždarytas, o kai kur tik šalia šulinukų raudonom vėliavėlėm pažymėta - skylėse juoduoja požeminės erdvės, kuriose blizga juodas vanduo.
Gaisrininkų inspektorius su papkute rankoj stebi du vyrus, tyrinėjančius hidrantą. Nežinodamas nepagalvosi, kad toj sankryžoj hidrantas yra.
Po mūsų miesteliu yra paslaptingas kitas miestelis, kuriuo teka požeminė upė.

Su visa žaluma, su tulpėm, narcizais ir kregždėm, apniukusi diena atrodo mažiau apniukusi.

2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Geltonojo narcizo ketvirtadienis

Ankstyvą pavasarį dauguma gėlių arba geltonos, arba mėlynos.
Galvojau, kad pas kaimynę jau ir tulpės pražydo, ir net ne pasieny, kur šilčiausia, bet paskui sukilo įtarimas, kad ten gal dirbtinių gėlių prismaigstyta, kažkoks raudonumas tas... netikras atrodė. Arti priėjus nebuvau.
Jau kaimynė daržiuką šiek tiek kasiojasi, bet kad jos vištos dar neuždarytos, tai kaip ten sėt?
Ir man kaip reiktų sėt, kai kaimynų vištos cukrinio gaiduko vedinos ateina pakapstyt? (Čia mano pasiteisinimas toks, kodėl dar nieko nedarau. Pirma teisinaus, kad visų lopetų kotai sulūžę, bet dabar jau įgijo naujus.)
Bet kad dar sniegas... kai kur šiandie rimtai pasnigo, pas mus šiaip kruopyčių ant žalumos užbarstė.
Daug kur, gatve eidama, jau matau vieną kitą lysviukę sukasiotą, sugrėbstytą.
Ir petražolės jau yra tankiai atgiję, ir žieminiai svogūniukai. Turbūt ir dilgynės - jau mintyse projektuoju visokius žalius patiekalus.
Kiek daug darbų nudirbu mintyse! Net pavargstu.

Debesys šiandie labai išraiškingi, o kai kuriuose kraštuose labai juodi. Pro tą juodumą prasišviečia gražus lopinėlis vilties. Patinka man kaip prasišviečia.

2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Turbūt ketvirtadienis?

Gerai nežinau, kokia šiandien diena. Toptelėjo, kad ketvirtadienis gali būt. Lyg ir vakar kažkas kažką tokio užsiminė...
Matau aš jį tik pro langą.
Matau, kad saulė, matau, kad pievelėj jau prasimuša žaluma į paviršių, matau, kad liekna moteris su trim mažom mergytėm eina be striukių. Dvi šokinėja "klases", o viena tipena, pagriebus mamos tai vieną, tai kitą ranką, o paskui apsikabina koją ir yra iškeliama į aukštybes, t. y. į glėbį.
Koželkos ir grioviai, o kai kur ir laukai vis dar pilnutėliai vandens.
Sula dar bėga.
Didesnei mašinai pravažiavus nuo asfalto kyla dulkės. Atgijo visokie birbėjai, mandresni tai su britvom, kai kas su glofiukais. Nedaugelis su dviračiais.
Maniškis dar šiemet nebuvo ištrauktas, bus gerokai anglies dulkėm apsitraukęs, nes žiemojo sandėliuke.
Šaligatvis prie Melioratorių visas išluptas, vietoj jo tik griovys smėlėtas. Ar čia pavasario potvynis bus paplovęs?
Prie kitos gatvelės kampo mačiau pastatytas akmuo ir nudažytas baltai. Ten gyveno toks T., elgdavosi kaip gatvelės seniūnas, vis kažką mėgo pareguliuoti ar paorganizuoti, bet ne jis tą akmenį nudažė baltai. Šio pavasario anas nebesulaukė.

2010 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis potvyniui atslūgus

Dabar labai nepalankus laikas kam nors pamatyti mūsų kraštą pirmą kartą. Susižavėti būtų sunku, tikrai.
Tamsi pilkuma po kojom, ir dar purvynas makaliošė, šiek tiek šviesesnė pilkuma virš galvos. Pajuodusio sniego likučiai.
Visokios negražybės, atsivėrusios nutirpus sniegui.
Ir tas purvynas makaliošė.

Sėklų parduotuvės pilnos žmonių. Kokių ten agurkų yra atsiradę, kurie geresni už rodničiok?
Mėsos pardavėja telefonu užsakinėja rytdienai mėsą - daugiau, žymiai daugiau negu šiandien. Hmmm... galvoju, aš tai ne katalikė, bet... kur tie katalikai dešimt dienų iki Velykų? Visi mėsėdžiais patapo.
Bet kurią valandą aikštelė prie maksės pilna automobilių. Kas po vieną, kas su ginklanešiu goglinėja (googlina?) tarp lentynų. Ima pakelius ir toli nuo akių atitraukę bando įskaityt, kas parašyta, mįslingu veidu mąsto - o gal man to daikto reik? Piktinasi, kad už kelis papjaustytus dešros griežinėlius trys litai. Ne trys!- prieštarauja kita. Du devyniasdešimtdevyni. Tai aš ir sakau, kad trys,- atsako ana.

Po pietų nušvinta saulė, ir viskas iškart ima atrodyt pavasariškai. Vieno geltono namo pasienyje užmačiau žydinčias snieguoles. Paskui apžiūrėjau savus pasienius, aptikau, kad dygsta narcizai ir tulpės, ir labai labai keista, bet kuokštelis snieguolių jau žydi. Keista yra tai, kad nepamenu, kad jas ten būčiau sodinusi.

Varnėnai atskrenda apsižiūrėti būsto. Svarsto, ar išsirinkti mus savo žmogiukais.

2010 m. kovo 18 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis, kurį turėtų prasidėti pavasaris

...nes meteorologai tvirtai prižadėjo. Būtent šiandien.
Rytą pakilę tų pavasario ženklų ir dairėmės. Minus aštuoni, sniegelis švarutis baltutis saulėje blizga, ale jau žiūrim kaip į pasmerktą, nuosprendis paskelbtas, iki rytojaus neišsilaikys.
Pusę dangaus užėmus tamsi pilkuma, tai ir svarstom, ar ji bus nuvyta, nes tai praeinanti žiema, ar ji nugalės, nes toks tamsus ir pilkas ateina pavasaris.

Ankstyvo rytą metą ir praeivių dar negausu, ir mašinų, bet du vaikiukai jau su kuprinėm, ir ko jie taup anksti? bent pusvalandį turės laukti, kol prasidės pamokos.

Metalistai gatve nutempia tačkę, kurios išsiskėtojęs krovinys uždengtas raudona striuke.

Ant tvoros tupi trys ryžos katės, o pro langą į jas žiūriu mažiutis ryžas šuniuks, pasistiebęs, ausis pastatęs ir su tokia snukio išraiška, kuri mum, žmonėm atrodo kaip šypsena.

Gaisrinės šuva, didelis baltas kudlotas Gončas, lakioja po autobusų stotį, turbūt nori draugauti, bet visi jo bijo.

2010 m. kovo 11 d., ketvirtadienis

Nepriklausomybės dvidešimtmečio ketvirtadienis







...todėl jaučiasi lyg savaitgalis, nes kas būtų dirbęs eilinį ketvirtadienį, nedirba šiandien.
Bet kaip saulėta!
Kai taip saulėta, iki pat pavakarių net nereikia kurti pečiaus.
Saulėta, todėl mėlynos mėlynos balos, todėl žaižaruoja patirpusio sniego briaunos, o ant baltų išlikusių plotų žaidžia šviesa ir šešėliai. Sakyčiau, sniegas labiau džiūna, negu tirpsta, o jo paviršiuje užsideda traškus ažūras. Medžiai prasitirpdę aplink save dailius apskritimus, ir net elektros stulpai irgi.
Kai taip saulėta, mergičkos aptemptais džinsais ir trumpom juodom striukėm užsideda didžiulius juodus akinius. Jos kalba mobilkom ir nešasi tortus iš prekybcentrio prie savo mašinų. Katros jau mamos, tos išveža pasivažinėti savo kūdikius, kurie rąžosi vežimukuose taip, kad net pliki pilviukai švytuoja.
Tėtis išsiveda pasivaikščiot dukrytę, eina jie traiškydami ledus ir apeidami balas, netyčiom pakliūna į kadrą kai fotografuoju naujus teismo rūmus, tėčio ausyse blizga ausinės, bet jis viską girdi, ir ką dukrytė sako, ir ką sakau aš.

Kitas irgi eina su dukra, šito nepažįstu, bet taip manau, kad su dukra, su kuo gi daugiau. Veidas pasidėvėjęs toks ir apsibrūžinęs, kažkam diktuoja per mobilką, kad pažiūrėtų kažkastenkažkas- taškas-kom. Tokį veidą prie kompiuterio įsivaizduoti sunku, bet ką aš žinau. Gal pareina namo, prisijungia prie zebros kokios nors ir tampa virtualios kompanijos liūtu.

Prie savivaldybės šalia mūsų vėliavos dar viena, atrodo kaip kokios Baltarusijos, nors apsivijusi aplink stiebą, kad sunku įsitikint, bet labai atrodo kaip Baltarusijos. Aha... tai mat kaip.
Tik žiemos metą, na gerai, dar ankstyvo pavasario metą kaip šiandien, galima įvertinti, kokia graži mūsų vėliava. Pasiilgtųjų spalvų.
Prie Nepriklausomybės paminklo vėl dega ugnis ir vėl pridėta puokščių, bet kažko nebesijaučia tokio šventiškumo, kaip per vasario 16-tą. Gal neužtenka azarto vėl taip greit švęst, o gal į gatves ne tą valandą išėjau.
Nors va taksistas, matau, vėliavėlę prie savo mašinos prisitaisęs. Išlipęs dabar ir kojom daužo pajuodusio sniego bordiūrą.
Tas, kur aludę turėjo, irgi sniegą daužo. Kapoja kastuvu. Nuo vienos gatvės pusės į kitą teka plonytis upeliukas.

2010 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Kazimiero ketvirtadienis

Gal ir gražus būtų vardas, bet kažkoks dar neatgimęs. Kaziune...

Diena beveik visa pilka, su trumpais saulės išryškėjimais šviesu skrituliu pilkumoje, ir gal 10 min. trukusiu visišku prasiveržimu.

Sniego škūra visur plonėja. Kai kur jau pasimato lopinėliai žolės, kai kur šaligatvis visas plikas, ir jį pajausti po kojom taip gera, tikras vaikščiojimo malonumas, ne taip, kaip per tuos ledo gumbus ant šaligatvio nenuplikusio dar.

Mūsų šunytę apėmęs keistas nerimas. Kartais bėgioja po namus pasicypaudama. Bo jausmas toks keistas keistas keistas...ach...
Kavalierius kudlotas ant apsnigtos žemių krūvos atsigulęs, tų kur rudenį kaimyno darbininkai į mūsų daržą sumetė, kai jam prie vartų kažką kasė ir mūsų internetą buvo nugnybę. Aha, taigi šunėkas toks neitin koks guli ant krūvos tos sfinkso poza, ir tik pravėrus duris šunytė mūsų mikliai prasispraudžia tarp kojų nulėkt pas jį. O tada gali stūgaut Nika, Niiiiikaaaa, nea, nebeprisšauksi.
Pas kavalierių ana lapatai lapatai... bet atrodo su metais nebekvepia ji taip, kaip jaunystėj, kai prilėkdavo gerbėjų nežinia iš kokių kiemų nusitraukusių, ir stradalindavo jie per naktis, ir nagais bei dantimis garažo duris grauždavo pilni geismo begalinio. Nea, dabar nebe taip. Nu, atsikelia tas sfinksas lenciūginis, nu apuosto ją... Strakalaj, strakalaj,- džiūgauja šunytė. Strakalaj! - ausys sukeltos, uodega irgi, visa tokia suaktyvėjusi. Strykt pastrykt aplinkui. Nu gerai, tas šunėkas tiesmukiškai užmeta leteną ant jos... Nea,- šokteli šunytė,- taip neįdomu! Strakalaj, strakalaj!- šuoliuoja aplinkui, ir turbūt eilėraščius jai norėtųs deklamuot, ir saulėlydžius pasitikinėt apsikabinus, ir visaip panašiai...
Sfinksui lenciūginiui tingisi. Žiūri jis į tą Starkalaj, žiūri... okei, galvoja, aišku ko ji nori. Dalykiškai ir tiesmukiškai leteną makt ant jos.
Ne, ne, ne!- pabėga ana. Pastrakaliokim!
Ai, kad neįdomu...- nusliūkina anas po lazdynu, o strakaliūza strakalaj jam iš paskos.

2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis tarp pliuso ir minuso


Šlapias sniegas slepia pajuodusį. Slepia šunų kakučius.
Užklijuoja akis.
Tupia ant plaukų, pečių ir stovinčių mašinų.
Po kojom slidu ir Alytė, kurią sutinku prie buvusios universalinės, liepia man išsitraukti rankas iš kišenių. Nes jei slysčiau ir pločiausi, kad galėčiau apsaugot nosį.
Gatvių valytojai su oranžinėm liemenėm susmeigę savo oranžines šiūpeles į pusnį, susirinkę reikalų aptarimui aikštėj prie savivaldybės. Kelios šiūpelės kitoj gatvės pusėj - turbūt darbavosi ten, kai staiga prisireikė susitikti ir pasikalbėti.
Iš vieno kiemo išsuka pilna sniego gazelka, seniai bematyta bortinė mašina su mėlyna kabina ir balta nosim.
Oranžinis moskvičius irgi išriedėjęs į trasą, aha, taip ir galvojau, mano kaimynai. Paprastai išvažiuoja tik visų šventųjų dieną, bet turbūt nusprendė, kad tokiomis kaip šiandien saugiau yra važiuotiems, negu pėstiems.
- Berniuk, a tu ne berniuks, ateik biškį čia,- šaukia man maža bobulytė. Norėjo pasilaikyti mano rankos, perlipdama slidų kauburėlį. Joks aš ne berniuks, žliba biškį bobulytė. Pagalvojo, kad aš turiu laiko, nieko neveikiu, nes stovėjau ir žiūrėjau į viešą langą su vaikų piešiniais. "Kaip aš suprantu laisvę". Pradinukų piešiniai. Mergaičių piešiniuose princesės su Lietuvos vėliavėlėmis rankose, berniukų - riteriai su kardais ir tankai panašūs į keistus vabzdžius. Turbūt mokytoja pasakojo apie 1991-uosius, nes kai kuriuose piešiniuose fantastiški televizijos bokštai. Arba Gedinimo pilys. Arba parašiutininkai. Laisva karvė, įsikandusi kažkokias žabas ar iešmus, ant kurių gerai nesuprantu kas, gal obuolių nuograužos. Laisvas kiškis ant žalio kalnelio. Vaikas, gulintis pievoje, nes būdamas laisvas gali sau gulėti ten kur nori.
Apatiniam lango kampe - piešinys konkrečiausias: kampuotų formų vyrukas stovi žalioj pievoj, o jam už nugaros juodas namas su užrašu KALEIMAS. Ir didelė geltona saulė.

2010 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis, užklupęs netikėtai


...nes kai trečiadienis atrodo kaip pirmadienis, tai ir ketvirtadienis labai jau greit užklumpa.
Jau beveik šviesu 7 val ryto.
Trys katinai aiškinasi santykius prie Raudonosios Ligoninės. Tupi sniege. Atrodo, kad nieko nevyksta, bet čia tik mum taip atrodo. Paskui perveria ausį šiurpūs jų pareiškimai.
Katinams norisi aiškintis santykius. Vaikščioti stogais. Palikinėti žymes ant krūmiukų ir kaimynų VW pasatų.
Katiniškas gyvenimas gali netikėtai užsibaigti ant apsnigto takelio ir kelias dienas nebus, kas jų nuo ten nurenka.

Žada, kad šiom dienom palis, bet kol kas sniegas gražus, ir gražiai ant jo krinta šviesos ir šešėliai.

2010 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis, tiesiog viena vasario diena

Šiandien mum dangus nesuruošė jokios įspūdingesnės scenografijos, visur vienodai pilka, kaip danguj, taip ir ant žemės. Tik kartais vos-ne-vos prasimuša blyškus saulės pėdsakas. Trumpam. Skrituliukas toks balzganas.
Sniegas kelkraščiuose pajuodęs.
Sniegas ant stogų ir gyvatvorių suplonėjęs. Ne atodrėkiuos sutirpęs, o kai kuriom saulėtom dienom.
Čirikonai konferencijas rengia dviejose vietose: įprastinėje, t.y. buvusio kino direktoriaus namų gyvatvorėje (ten tai visada jų daug ir triukšmingų), bei už kokių 7 namų barbariso krūme. Lietuviškai vadintųsi raugerškis, bet norėčiau pamatyti tą lietuvį, kurisnuo vaikystės šitą žodį žinotų ir visada šitą krūmą juo vadintų. Barbarisai irgi žodis žinomesnius nuo saldainių popieriuko, bet ir nebe šiandienos vaikams.

Šiandienos vaikai eidami iš mokyklos užsuka į prekybcentrį. Sėdi ten ant suoliukų. Porelė burkuojasi kartais pakšteldami viens kitą. Mergicos valgo zefyrus.

Pensininkai perkasi nukainuotus varškės sūrelius ir sveriamus saldainius. Smaližiai biškį tie pensininkai.
Prie kai kurių parduotuvių prirakinti dviračiai. Dideli dviračiai, dideliais ratais 28 colių, be bėgių... prirakinti lenciūgais, ir labai tikėtina, kad jais atvažiavo narsieji pensininkai. Per sniegus, ledą ir visokius nepatogumus.

Prie mėsos parduotuvės ant virvės kabo rudas megztinis su nutįsusiais varvekliais.

Prie Nepriklausomybės paminklo visa minia šiūpelių generolų, ir net traktorius atgrūstas sniegui išvežt. Antradienį gi ne tik užgavėnės bus.

2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis, kai Delfiui sueina 10 metų

Šaligatviais galima vaikščiot tik po vieną, ne porom, nes tik siauručiai takeliai yra. Nuo gatvės atitverta sniego kauburiais didžiausiais. Po kojom makaluojasi sumindžiotas sniegas, o po juo kažkas slidaus.

Stotelėj autobusas, į kurį lipa būrelis pagyvenusių vyrų. Autobusas važiuoja į Panevėžį, kažin kur ir ko važiuoja jie - neįprastai visa grupelė prie autobuso atrodo. Gal į kokias bendradarbio laidotuves, - šmėsteli mintis, bet atsigręžus atgal pastebiu, kad viens su treningais... ne, nežinau kur ir ko važiuoja.

Visos penkios taksi mašinos išsirikiavę į eilę.

Parduotuvėj, kur viskas po vieną eurą, pririkiuota puodukų su papais.

Parduotuvėj, kur pilna visokių nuolaidų, mokytoja vaikšto tarp gyvūnų ėdalo, mes nepažįstamos, bet aš žinau jos pravardę. Chi chi... neminėsim čia. Bet pravardė kaip gyvūnėlio.
Buvusi istorijos mokytoja kilnoja nukainuotas duonas. Kokia ji tapo mažutė! O buvęs mano bendradarbis kalba mobilka. Veidas toks, lyg jam kas nuduotų pylos.
Moteriškė prisiveda draugę prie šaldytuvų: "žiūrėk, va kepenėlės, matai? Žinok, vakar nupirkau katinui, o tas svoločius, žinok, nevalgė!". Dėl ko draugė turėtų tai žinoti, neaišku, akivaizdu tai, kad moteriškei tiesiog gyvybiškai būtina iškalbėti savo pasipiktinimą tuo svoločium.
Svoločius mylim. Ot nebūna už ką, bet mylim.

Saulės nėra, vėjo nėra, šalčio beveik nėra.
Anglys kainuoja 350 litų už toną.
Pašto dėžutėj tebeguli laiškas kaimynui ir vaistų nuolaidų lankstinukas.

2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Užpustytas ketvirtadienis

Dar neišlipus iš lovos žinojau, kad vėjuota - įtartinai gaivus oras kambaryje.
Vėjas draiko sniegus nuo stogų.
Buvę takeliai vietomis užsimaskavę, o dūmai iš kaminų lėkia į vakarus.
Kas kur beeitų, visi susigūžę ir greitai.
Trise valo šaligatvį - du su kastuvais maskatuojasi, vienas parymęs ant šiūpelio į juos žiūri. Jo kepurikė raudona su baltais taškučiais. Nesuprasi, jie vyrai ar moterys. Iš darbo biržos gal.
Vakar Gražina pradėjo dirbt pas verslininką vieną už 400 litų. Tai pusę dienos dirbs?- klausiu. Ne, visą dirbs. O algos pusė. Kokia neteisybė!!!- putoju. O ką darysi, vis geriau negu nieko,- atsako man.
Prie gėrimų parduotuvės iškraunamos prekės iš žalio furgono su užrašu "Wir sind papier".
Maximoj lentynų sumaištis, nežinia dėl kokių priežasčių prekės vežamos iš įprastų vietų į visai kitas. Naujos rekomendacijos kaip paplaut mūsų smegenėles? Kad mes ir taip pasiduodam. Veidrodyje, kur virš nukainuotos duonos, pamatau, kad mano plaukai suformavę vieną ragiuką.
LABAS!!!- sušunka moteriškė mano pašonėj. Galvojau kad man, bet ne, sveikinasi į mobilką.

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis kai pasižadėjau Snorui

Rytą 7 valandą visos gatvės pensininkų namuose šviesos dar nedegė. Kažkur lojo šuva, kiti jam nepritarė. Pūtė rytų vėjas. Gatvė buvo išilgai dryžuota - plikas asfaltas kaitaliojosi su ledinio gumbo ruožais. Radijo stotis "Nebepamenukokia" darė siurprizą Laimai, skambindami jai į lovą.
Paskui raudonai raudonai tekėjo saulė.

Mano pėdsakai sniege zigzagais apie vyšnias jau visa savaitė kaip neužsningami, jau visa savaitė vakarais šokteliu basom į sniegą, nes tokiu būdu gydau nugaros skausmus, kurie nežinia kodėl kėsinasi.

Trys gaisrai beveik vienu metu Radviliškio rajone, o dar ne vakaras. ("man tuoj baigsis vanduo, atsiųsk policiją, nes čia bus prastai")

Vakar žiūrėjau filmą apie Rebeką, pirmają žmoną. Žiūrėjau televizinę 2008 metų versiją, šiandien aptikau, kad buvo ir 1940-ųjų versija - Hičkoko. Ta proga dar vieną bandymuką darau susipažinti, kas tas per Hičkokas bet ir vėl nieko ypatingo nepagaunu. Turbūt prastai gaudau.
Gandai, kad moku angliškai yra perdėti.

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Šerkšnotas ketvirtadienis


Gražiausia diena per kelias pastarąsias žiemas.
Šerkšnas toks... toks... toks... kaip nėriniai vilnoniais siūlais ant kiekvienos šakelės ir stagarėlio.
Kažkodėl kai grožio labai daug, darosi sunku jį ištverti.
Norisi pasilengvinti būseną fotografuojant ar galvojant, kad paskui paskui paskui išeisiu pasiveikščiot ir tada pažiūrėsiu labiau.
Aha, išėjau pasivaikščioti, ketinau fotografuoti. Ilgai ieškojau kampo
(įsivaizduojat, kyšteli iš už kampo persona su fotoaparatu - čikt! - nufotkinta)
kai jau atrodė kad kampą radau, kur medžių šakos nakty baltavo nėriniais, už jų oranžinė lempa ir tolumoj bažnyčioj bokštas...
...išsitraukiau fotiką iš kišenės ir aptikau, kad nudusę batarkės...
tada truputį pastovėjau žiūrėdama aukštyn. Nuo bažnyčios bokšto dangun kyla labai konkreti linija, kairiau kurios juodai mėlyna tamsa, o dešiniau - balzganas besiplaikstantis rūkas.