Gal ir gražus būtų vardas, bet kažkoks dar neatgimęs. Kaziune...
Diena beveik visa pilka, su trumpais saulės išryškėjimais šviesu skrituliu pilkumoje, ir gal 10 min. trukusiu visišku prasiveržimu.
Sniego škūra visur plonėja. Kai kur jau pasimato lopinėliai žolės, kai kur šaligatvis visas plikas, ir jį pajausti po kojom taip gera, tikras vaikščiojimo malonumas, ne taip, kaip per tuos ledo gumbus ant šaligatvio nenuplikusio dar.
Mūsų šunytę apėmęs keistas nerimas. Kartais bėgioja po namus pasicypaudama. Bo jausmas toks keistas keistas keistas...ach...
Kavalierius kudlotas ant apsnigtos žemių krūvos atsigulęs, tų kur rudenį kaimyno darbininkai į mūsų daržą sumetė, kai jam prie vartų kažką kasė ir mūsų internetą buvo nugnybę. Aha, taigi šunėkas toks neitin koks guli ant krūvos tos sfinkso poza, ir tik pravėrus duris šunytė mūsų mikliai prasispraudžia tarp kojų nulėkt pas jį. O tada gali stūgaut Nika, Niiiiikaaaa, nea, nebeprisšauksi.
Pas kavalierių ana lapatai lapatai... bet atrodo su metais nebekvepia ji taip, kaip jaunystėj, kai prilėkdavo gerbėjų nežinia iš kokių kiemų nusitraukusių, ir stradalindavo jie per naktis, ir nagais bei dantimis garažo duris grauždavo pilni geismo begalinio. Nea, dabar nebe taip. Nu, atsikelia tas sfinksas lenciūginis, nu apuosto ją... Strakalaj, strakalaj,- džiūgauja šunytė. Strakalaj! - ausys sukeltos, uodega irgi, visa tokia suaktyvėjusi. Strykt pastrykt aplinkui. Nu gerai, tas šunėkas tiesmukiškai užmeta leteną ant jos... Nea,- šokteli šunytė,- taip neįdomu! Strakalaj, strakalaj!- šuoliuoja aplinkui, ir turbūt eilėraščius jai norėtųs deklamuot, ir saulėlydžius pasitikinėt apsikabinus, ir visaip panašiai...
Sfinksui lenciūginiui tingisi. Žiūri jis į tą Starkalaj, žiūri... okei, galvoja, aišku ko ji nori. Dalykiškai ir tiesmukiškai leteną makt ant jos.
Ne, ne, ne!- pabėga ana. Pastrakaliokim!
Ai, kad neįdomu...- nusliūkina anas po lazdynu, o strakaliūza strakalaj jam iš paskos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą