Ketvirtadienis su pienių pūkais

Šiandien jau visi su striukėm, nors nebėra taip šalta, kaip vakar.
Šiandien saulėta ir dar tebežydi alyvos.
Buvusio kino teatro direktoriaus gyvatvorėj žydi raugerškiai baisiai smirdėdami. Gražūs žiedukai, bet aš juos vadinu smirdukais.
(Kažkaip prisiminiau, kai pirmą kartą išgirdau žodį "gyvatvorė", o tas buvo vaikystėj, tada man atrodė, kad tai gyvačių tvora.)
Vandens vis dar daug, koželka niekaip negrįžta į krantus, vanduo ir gatvėse tyvuliuoja, kai kur po vakarykščio lietaus, kai kur žalia žarna pumpuojamas iš duobės gatvėje.
Gatvėj ryškiom liemenėm iš tolo švyti policininkai. Panerimaunu, kad mano dviratis be galinių atšvaitų, bet paskui pamatau,kad jokie ne policininkai ten, o damos su šluotom.
Humanoj pilna žmonių - prekių kaina 2 litai. Viena pirkėja kitai pirkėjai pasakojasi, kur ji bandė įsidarbinti, kokios ten buvo sąlygos ir kodėl ji nenorėjo. Kita gal irgi turėtų ką pasipasakot, bet nepagauna pauzės įsiterpti. Žiū, yra ir pusbrolio buvusi žmona, apsirengus raudonai ji naršo raudonų rūbų kabyklas. Pusbrolio dabartinės žmonės nepažįstu.
Daugiabučio tarpdury ant vienos kojos stovi nesiskutęs vyriškis su cigarete rankoj. Žiūri į katiną. Paskui ateina kitas vyriškis ir pasilenkęs ima kažko ieškoti žolėse. Nuskina tai vieną, tai kitą, bet vis ne ta ir ne ta.
Prie bibliotekos atsirado konteineris grąžintinoms knygoms. Hmm tai kaip čia? Prieini ir pro plyšiuką įmeti? Nėra paprasta bibliotekai išdalintas knygas susigrąžint, įdomu ar konteineris pagelbės?

Ketvirtadienis, apgultas uodų

Kad alyvos jau pražydėję, sužinojau tik vakar vakare vaikštinėdama tamsiomis gatvėmis ir pagavusi jų kvapą.
"Žinai, kuo skiriasi jūsų miestelis prieš pusmetį ir dabar?",- klausia vaikinas.- "tada gatvės būdavo apšviestos".
Dabar sutemsta vėlai, taip vėlai, kad nebeapsimoka degti gatvių šviesų.
Goglinėjam tamsoj, išbandydami kojomis apirusį šaligatvį ir jausdami alyvų kvapą.
Koželkoj varlės princesės nebučiuotos vis šaukia Kuotre, duok baltkriaunį, bet nėr taip paprasta prieti į jas pažiūrėti, nes koželka vis dar netelpa krantuose ir išsklidusi po žolę. Vandeningas šis pavasaris.
Jei dar galima sakyt, kad pavasaris, nes orai jau vasariški.
Nes visi išsirengę su baltom bliuskom ir trumpom ramkovėm, ir su akiniais nuo saulės.
Sodai žydi paskubom, paskubom...
Vyšnių seansas baigėsi vos spėtas pastebėti. Obelų dabar, bet irgi greit greit. Žolė jau pilna prikritusių žiedlapių.
Avietėse glamonėjasi įsimylėjėliai, bet kaip apsikabinti, jei rankų nėra? Kaip bučiuotis, jei nėra lūpų? Susiglaudę drėgnais pilvais, pasilinguodami, siekia viens kito ragiukais, ant kurių smaigalių akys...

Gražiausias ketvirtadienis

Kaip gražu viskas, kaip kvepia, ir kaip gražiai girdisi!
Vaikinas, žoliapjovę stumdydamas, nežinau, sako, ar čia pjaut, ar palikt, nes ir taip ir kitaip labai gražu.
Nes pačiu gražumu žydi pienės tobulu geltoniu.
Pačiu raudonumu švyti tulpės, bet anos tai nebeištvers ilgai, tokia šiluma jas kaip mat pribaigia.
Tokia šiluma - ir suskumba vyniotis iš pumpurų vyšnių žiedai.
Stalas kieme apkritęs baltais slyvų žiedlapiais.
Storais balsais byzia storos kamanės ir tyliai stiebeliais kopia boružės.
Katins vištinyko stogu sekioja juodą katytę.
Su kaimynais dabar matomės dažnai dažnai, visi gi išpuolę laukan kas su grėbliais, kas su cigarete, kas su šunimis. Pasipasakojam, kur ką sodinsim. O žemė šviežiai sudrapakuota maloniai grėbstosi, grumstai sutrupa, sėklos eilutėmis sugula...
Cibuliukai iš visur jau išpirkti, atsilikėlių nieks nelaukia. Vienur suradus sakau, jau paskutinis Lietuvos žmogus turbūt esu cibulių dar žemėn nesukišus. Ne, pardavėja sako, daug dar kas perka. Sekmadienį turguj dešimt maišų pardavė.
Turgus pilnas daigų, ir jau gražių, gražiai nuplautų ridikėlių.

Moteriškė senu dviračiu važinėja pakiemiais, siūlydama į bambalius supilstytą naminį pieną.

Lyja

todėl prieblanda ateina anskčiau.
Devintos valandos prieblandoje ir lietuje netikėtai didelis jduėjimas centre. Visi kažkur tik važiuoja, tik zvimbia, o galinių žibintų raudona šviesa plačiai išsklinda šlapiame asfalte.
Kai kas, žiūriu, ir pėsčias pramakoja, tokie pat kaip aš, be lietsargių. Mano kelnės nuo apačios iki kelių šlapios. Rankos kišenėse - čiupinėju cukraus paketuką, kurį norėčiau apsaugoti nuo sušlapimo. Pasirenku tų paketukų kavinėse, nes duoda du, man tuokart pakanka vieno, o kitą pasiimu kaip to momento prisiminimą.
Taip lyja.
Vanduo renkasi į balas o paskui kur nors srūva. Taip tik atrodo, kad viskas yra lygu, iš tiesų beveik kiekviena bala randa kur pasruventi. Jei ne kitaip, tai bent jau į kitą gatvės pusę.
Prieblandoje ir lietuje miesto centre devintą valandą garsiai kiauksi šuva. Greit pamatau jį - rudas kiemsarginis keistų proporcijų kūnu, pririštas prie laiptukų turėklų.
Bet ne prie gėrimų parduotuvės, prie gretimų laiptukų.
Gėrimų parduotuvės laiptukai neturi turėklų.
Gėrimų parduotuvės laiptukais atsargiai nulipa platus vyriškis žilais išsidraikiusiais plaukais ir atsiriša šunį.
Beržai, žiūriu, jau sužaliavę.
Termomasažo salonas parduoda termomasažo lovą už 3500 litų. Nors galėtų turbūt dar nusiderėti.
Prekybcentry dar gana daug žmonių. Keista, visi atrodo nematyti. Visi išskyrus mane nesuliję, o mano kelnės gi nuo apačios iki pat kelių šlapios.
Kai kurie net be striukų, su visokiais treningais, ant kurių užrašyta Grenlandia.