Priėjus prie namo žiūriu, link kurių durų veda pėdsakai sniege. Dažniau vaikštoma iš kiemo pusės, o į gatvę atsuktos gražiosios durys atrodo lyg nevarstytos pastaruosius dvidešimt metų.
Gerai, kai prie durų yra skambutis. Bet nežinau ką daryti, jei skambutis įtaisytas prie vienų durų, o sniegas išvaikščiotas ir nuvalytas prie kitų.
Kartais paspaudus skambutį negaliu suprasti, suveikė ar ne. Bet paskui sujuda užuolaida, viduje ima skalyti šuo, pasigirsta žingsniai ir raktų barškėjimas.
Vieni retoriškai manęs klausia, už ką jiems balsuoti.
Kiti mane išbara už neteisingai tvarkomą Lietuvą ir pabrangsiantį cukrų.
Dar kiti pasigaili, kad tenka man vaikščioti per tokį šaltį, ir turiu pasiteisinti, kodėl vaikštau be kepurės.
Vyresni žmonės labiau nusiteikę balsuoti, negu jauni, o diedukai aktyvesni negu bobutės.
Sąrašuose įrašytas jaunimas rinkti valdžios neateis, nes jų čia nėra. Jie Vilniuje, arba Londone, arba Airijoje. Tėvai tik tebemoka už jų šiukšles ir virtuvėj ant palangių pasideda jų rinkėjų korteles.
Išdalinau tris su puse šimto rinkėjų kortelių. Bandau atsiminti, ar teko užsukti pas šeimas, kur yra mažų vaikų. Turbūt jie gyvena kitose gatvėse, negu aš vaikščiojau.
2011 m. vasario 16 d., trečiadienis
Vasario 16
Geltona-žalia-raudona niekad neatrodo taip gražiai, kaip snieguotą vasario 16 nušvitus saulei.
Ateinu, kai prie Nepriklausomybės paminklo kalba latviškai, estiškai (iš Vyrų miesto) ir lenkiškai. Ir iš estų, ir iš lenkų kalbos sėkmingai verčia ta pati panelė. Kaip įdomu, pasirodo estas kalbėjo apie Basanavičių.
Arčiau paminklo - svarbiausi rajono žmonės, visi kiti sustoję ratu. Daugiausia tai pagyvenę patriotai ir mokyklinis jaunimas, lyg seneliai ir anūkai, tarpinę kartą praleidžiant.
Eismas nesustabdytas. Tvarką prižiūri kampuose išstatyti policininkai su ryškiomis liemenėmis. Prie bažnyčios ištempta ilga popieriaus juosta su trimis eilėmis trijų spalvų širdelių. Ją laiko moksleiviai, trindami šąlančias rankas, o pačiam vidury Meno mokyklos direktorius.
Graži mergina pasiima oranžinį mikrofoną ir visai gražiai uždainuoja, o susirinkę žmonės viens kito klausinėjo, kas ji tokia. Aha, tai studentė, atvykusi į Joniškį atlikti praktikos.
Kalbų prie paminklo nedaug. Partijos ima nešti gėlių vainikus prie paminklo: geltonos ir raudonos rožės ir tulpės žaliuose lapuose. Eina poromis: partijos vyras ir partijos moteris. Arba abu vyrai, tiek jau to. Gėlių nešimą nežymiai reguliuoja teatro režisierė. Vieni ne šiaip puokštę neša, o apkaišytą gėlėmis nemažą dėžę. "Ar bombos viduj nėr?",- pasitikslina organizatoriai.
Paskelbiami tolesni šventės renginiai, ir visi greit išsivaikščioja, kas į bažnyčią, kas namo prie pietų. Jaunimo mokykla nusifotografuoja su savo tautinių spalvų širdelių juosta, o Butautis susirenka mikrofonus.
Ateinu, kai prie Nepriklausomybės paminklo kalba latviškai, estiškai (iš Vyrų miesto) ir lenkiškai. Ir iš estų, ir iš lenkų kalbos sėkmingai verčia ta pati panelė. Kaip įdomu, pasirodo estas kalbėjo apie Basanavičių.
Arčiau paminklo - svarbiausi rajono žmonės, visi kiti sustoję ratu. Daugiausia tai pagyvenę patriotai ir mokyklinis jaunimas, lyg seneliai ir anūkai, tarpinę kartą praleidžiant.
Eismas nesustabdytas. Tvarką prižiūri kampuose išstatyti policininkai su ryškiomis liemenėmis. Prie bažnyčios ištempta ilga popieriaus juosta su trimis eilėmis trijų spalvų širdelių. Ją laiko moksleiviai, trindami šąlančias rankas, o pačiam vidury Meno mokyklos direktorius.
Graži mergina pasiima oranžinį mikrofoną ir visai gražiai uždainuoja, o susirinkę žmonės viens kito klausinėjo, kas ji tokia. Aha, tai studentė, atvykusi į Joniškį atlikti praktikos.
Kalbų prie paminklo nedaug. Partijos ima nešti gėlių vainikus prie paminklo: geltonos ir raudonos rožės ir tulpės žaliuose lapuose. Eina poromis: partijos vyras ir partijos moteris. Arba abu vyrai, tiek jau to. Gėlių nešimą nežymiai reguliuoja teatro režisierė. Vieni ne šiaip puokštę neša, o apkaišytą gėlėmis nemažą dėžę. "Ar bombos viduj nėr?",- pasitikslina organizatoriai.
Paskelbiami tolesni šventės renginiai, ir visi greit išsivaikščioja, kas į bažnyčią, kas namo prie pietų. Jaunimo mokykla nusifotografuoja su savo tautinių spalvų širdelių juosta, o Butautis susirenka mikrofonus.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)