2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis tarp pliuso ir minuso


Šlapias sniegas slepia pajuodusį. Slepia šunų kakučius.
Užklijuoja akis.
Tupia ant plaukų, pečių ir stovinčių mašinų.
Po kojom slidu ir Alytė, kurią sutinku prie buvusios universalinės, liepia man išsitraukti rankas iš kišenių. Nes jei slysčiau ir pločiausi, kad galėčiau apsaugot nosį.
Gatvių valytojai su oranžinėm liemenėm susmeigę savo oranžines šiūpeles į pusnį, susirinkę reikalų aptarimui aikštėj prie savivaldybės. Kelios šiūpelės kitoj gatvės pusėj - turbūt darbavosi ten, kai staiga prisireikė susitikti ir pasikalbėti.
Iš vieno kiemo išsuka pilna sniego gazelka, seniai bematyta bortinė mašina su mėlyna kabina ir balta nosim.
Oranžinis moskvičius irgi išriedėjęs į trasą, aha, taip ir galvojau, mano kaimynai. Paprastai išvažiuoja tik visų šventųjų dieną, bet turbūt nusprendė, kad tokiomis kaip šiandien saugiau yra važiuotiems, negu pėstiems.
- Berniuk, a tu ne berniuks, ateik biškį čia,- šaukia man maža bobulytė. Norėjo pasilaikyti mano rankos, perlipdama slidų kauburėlį. Joks aš ne berniuks, žliba biškį bobulytė. Pagalvojo, kad aš turiu laiko, nieko neveikiu, nes stovėjau ir žiūrėjau į viešą langą su vaikų piešiniais. "Kaip aš suprantu laisvę". Pradinukų piešiniai. Mergaičių piešiniuose princesės su Lietuvos vėliavėlėmis rankose, berniukų - riteriai su kardais ir tankai panašūs į keistus vabzdžius. Turbūt mokytoja pasakojo apie 1991-uosius, nes kai kuriuose piešiniuose fantastiški televizijos bokštai. Arba Gedinimo pilys. Arba parašiutininkai. Laisva karvė, įsikandusi kažkokias žabas ar iešmus, ant kurių gerai nesuprantu kas, gal obuolių nuograužos. Laisvas kiškis ant žalio kalnelio. Vaikas, gulintis pievoje, nes būdamas laisvas gali sau gulėti ten kur nori.
Apatiniam lango kampe - piešinys konkrečiausias: kampuotų formų vyrukas stovi žalioj pievoj, o jam už nugaros juodas namas su užrašu KALEIMAS. Ir didelė geltona saulė.

2010 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis, užklupęs netikėtai


...nes kai trečiadienis atrodo kaip pirmadienis, tai ir ketvirtadienis labai jau greit užklumpa.
Jau beveik šviesu 7 val ryto.
Trys katinai aiškinasi santykius prie Raudonosios Ligoninės. Tupi sniege. Atrodo, kad nieko nevyksta, bet čia tik mum taip atrodo. Paskui perveria ausį šiurpūs jų pareiškimai.
Katinams norisi aiškintis santykius. Vaikščioti stogais. Palikinėti žymes ant krūmiukų ir kaimynų VW pasatų.
Katiniškas gyvenimas gali netikėtai užsibaigti ant apsnigto takelio ir kelias dienas nebus, kas jų nuo ten nurenka.

Žada, kad šiom dienom palis, bet kol kas sniegas gražus, ir gražiai ant jo krinta šviesos ir šešėliai.

2010 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis, tiesiog viena vasario diena

Šiandien mum dangus nesuruošė jokios įspūdingesnės scenografijos, visur vienodai pilka, kaip danguj, taip ir ant žemės. Tik kartais vos-ne-vos prasimuša blyškus saulės pėdsakas. Trumpam. Skrituliukas toks balzganas.
Sniegas kelkraščiuose pajuodęs.
Sniegas ant stogų ir gyvatvorių suplonėjęs. Ne atodrėkiuos sutirpęs, o kai kuriom saulėtom dienom.
Čirikonai konferencijas rengia dviejose vietose: įprastinėje, t.y. buvusio kino direktoriaus namų gyvatvorėje (ten tai visada jų daug ir triukšmingų), bei už kokių 7 namų barbariso krūme. Lietuviškai vadintųsi raugerškis, bet norėčiau pamatyti tą lietuvį, kurisnuo vaikystės šitą žodį žinotų ir visada šitą krūmą juo vadintų. Barbarisai irgi žodis žinomesnius nuo saldainių popieriuko, bet ir nebe šiandienos vaikams.

Šiandienos vaikai eidami iš mokyklos užsuka į prekybcentrį. Sėdi ten ant suoliukų. Porelė burkuojasi kartais pakšteldami viens kitą. Mergicos valgo zefyrus.

Pensininkai perkasi nukainuotus varškės sūrelius ir sveriamus saldainius. Smaližiai biškį tie pensininkai.
Prie kai kurių parduotuvių prirakinti dviračiai. Dideli dviračiai, dideliais ratais 28 colių, be bėgių... prirakinti lenciūgais, ir labai tikėtina, kad jais atvažiavo narsieji pensininkai. Per sniegus, ledą ir visokius nepatogumus.

Prie mėsos parduotuvės ant virvės kabo rudas megztinis su nutįsusiais varvekliais.

Prie Nepriklausomybės paminklo visa minia šiūpelių generolų, ir net traktorius atgrūstas sniegui išvežt. Antradienį gi ne tik užgavėnės bus.

2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis, kai Delfiui sueina 10 metų

Šaligatviais galima vaikščiot tik po vieną, ne porom, nes tik siauručiai takeliai yra. Nuo gatvės atitverta sniego kauburiais didžiausiais. Po kojom makaluojasi sumindžiotas sniegas, o po juo kažkas slidaus.

Stotelėj autobusas, į kurį lipa būrelis pagyvenusių vyrų. Autobusas važiuoja į Panevėžį, kažin kur ir ko važiuoja jie - neįprastai visa grupelė prie autobuso atrodo. Gal į kokias bendradarbio laidotuves, - šmėsteli mintis, bet atsigręžus atgal pastebiu, kad viens su treningais... ne, nežinau kur ir ko važiuoja.

Visos penkios taksi mašinos išsirikiavę į eilę.

Parduotuvėj, kur viskas po vieną eurą, pririkiuota puodukų su papais.

Parduotuvėj, kur pilna visokių nuolaidų, mokytoja vaikšto tarp gyvūnų ėdalo, mes nepažįstamos, bet aš žinau jos pravardę. Chi chi... neminėsim čia. Bet pravardė kaip gyvūnėlio.
Buvusi istorijos mokytoja kilnoja nukainuotas duonas. Kokia ji tapo mažutė! O buvęs mano bendradarbis kalba mobilka. Veidas toks, lyg jam kas nuduotų pylos.
Moteriškė prisiveda draugę prie šaldytuvų: "žiūrėk, va kepenėlės, matai? Žinok, vakar nupirkau katinui, o tas svoločius, žinok, nevalgė!". Dėl ko draugė turėtų tai žinoti, neaišku, akivaizdu tai, kad moteriškei tiesiog gyvybiškai būtina iškalbėti savo pasipiktinimą tuo svoločium.
Svoločius mylim. Ot nebūna už ką, bet mylim.

Saulės nėra, vėjo nėra, šalčio beveik nėra.
Anglys kainuoja 350 litų už toną.
Pašto dėžutėj tebeguli laiškas kaimynui ir vaistų nuolaidų lankstinukas.