e gim

Virš tolimesnių kaimynų stogų jau mačiau kregždes.
Šiltajam pasieny prie namo mačiau pražydusias tulpes.
Daug tulpių, gerberų ir kitokių kilmingų princesių, susuktų po vieną į celofaną ar sumerktų visu glėbiu į kibirą mačiau centre, o dar kapų žvakių.
Laimingi mes, kas sekmadienį mamom gėles ir saldainius nešim, o ne žvakes.

Ant suoliuko sėdi trys merginos, čia ta prasme, kad bele kokio amžiaus, bet moteriškos lyties. Su ryškiom geltonom liemenėm ir su šluotom rankose. Vienai ant liemenės nugaros užrašyta "Rena...", nematau viso užrašo, negi "Renata" - kažin gal visai faina būtų nešiot savo užrašą. Maniškis būtų "motikumotina", jau seniai esu tokį sumasčius, tik dar neužsirašius.
Bele kokio amžiaus mergina pasisuka, nea, ne Renata, o kažkoks ten užrašas užsienietiškas, mum nereiškiantis nieko.

Savivaldybė aprengta pastoliais.
Gatvės išknisiotos, kai kurios taip labai, kad net eismas uždarytas, o kai kur tik šalia šulinukų raudonom vėliavėlėm pažymėta - skylėse juoduoja požeminės erdvės, kuriose blizga juodas vanduo.
Gaisrininkų inspektorius su papkute rankoj stebi du vyrus, tyrinėjančius hidrantą. Nežinodamas nepagalvosi, kad toj sankryžoj hidrantas yra.
Po mūsų miesteliu yra paslaptingas kitas miestelis, kuriuo teka požeminė upė.

Su visa žaluma, su tulpėm, narcizais ir kregždėm, apniukusi diena atrodo mažiau apniukusi.

Geltonojo narcizo ketvirtadienis

Ankstyvą pavasarį dauguma gėlių arba geltonos, arba mėlynos.
Galvojau, kad pas kaimynę jau ir tulpės pražydo, ir net ne pasieny, kur šilčiausia, bet paskui sukilo įtarimas, kad ten gal dirbtinių gėlių prismaigstyta, kažkoks raudonumas tas... netikras atrodė. Arti priėjus nebuvau.
Jau kaimynė daržiuką šiek tiek kasiojasi, bet kad jos vištos dar neuždarytos, tai kaip ten sėt?
Ir man kaip reiktų sėt, kai kaimynų vištos cukrinio gaiduko vedinos ateina pakapstyt? (Čia mano pasiteisinimas toks, kodėl dar nieko nedarau. Pirma teisinaus, kad visų lopetų kotai sulūžę, bet dabar jau įgijo naujus.)
Bet kad dar sniegas... kai kur šiandie rimtai pasnigo, pas mus šiaip kruopyčių ant žalumos užbarstė.
Daug kur, gatve eidama, jau matau vieną kitą lysviukę sukasiotą, sugrėbstytą.
Ir petražolės jau yra tankiai atgiję, ir žieminiai svogūniukai. Turbūt ir dilgynės - jau mintyse projektuoju visokius žalius patiekalus.
Kiek daug darbų nudirbu mintyse! Net pavargstu.

Debesys šiandie labai išraiškingi, o kai kuriuose kraštuose labai juodi. Pro tą juodumą prasišviečia gražus lopinėlis vilties. Patinka man kaip prasišviečia.

Turbūt ketvirtadienis?

Gerai nežinau, kokia šiandien diena. Toptelėjo, kad ketvirtadienis gali būt. Lyg ir vakar kažkas kažką tokio užsiminė...
Matau aš jį tik pro langą.
Matau, kad saulė, matau, kad pievelėj jau prasimuša žaluma į paviršių, matau, kad liekna moteris su trim mažom mergytėm eina be striukių. Dvi šokinėja "klases", o viena tipena, pagriebus mamos tai vieną, tai kitą ranką, o paskui apsikabina koją ir yra iškeliama į aukštybes, t. y. į glėbį.
Koželkos ir grioviai, o kai kur ir laukai vis dar pilnutėliai vandens.
Sula dar bėga.
Didesnei mašinai pravažiavus nuo asfalto kyla dulkės. Atgijo visokie birbėjai, mandresni tai su britvom, kai kas su glofiukais. Nedaugelis su dviračiais.
Maniškis dar šiemet nebuvo ištrauktas, bus gerokai anglies dulkėm apsitraukęs, nes žiemojo sandėliuke.
Šaligatvis prie Melioratorių visas išluptas, vietoj jo tik griovys smėlėtas. Ar čia pavasario potvynis bus paplovęs?
Prie kitos gatvelės kampo mačiau pastatytas akmuo ir nudažytas baltai. Ten gyveno toks T., elgdavosi kaip gatvelės seniūnas, vis kažką mėgo pareguliuoti ar paorganizuoti, bet ne jis tą akmenį nudažė baltai. Šio pavasario anas nebesulaukė.