Šerkšnotas ketvirtadienis

Gražiausia diena per kelias pastarąsias žiemas.
Šerkšnas toks... toks... toks... kaip nėriniai vilnoniais siūlais ant kiekvienos šakelės ir stagarėlio.
Kažkodėl kai grožio labai daug, darosi sunku jį ištverti.
Norisi pasilengvinti būseną fotografuojant ar galvojant, kad paskui paskui paskui išeisiu pasiveikščiot ir tada pažiūrėsiu labiau.
Aha, išėjau pasivaikščioti, ketinau fotografuoti. Ilgai ieškojau kampo
(įsivaizduojat, kyšteli iš už kampo persona su fotoaparatu - čikt! - nufotkinta)
kai jau atrodė kad kampą radau, kur medžių šakos nakty baltavo nėriniais, už jų oranžinė lempa ir tolumoj bažnyčioj bokštas...
...išsitraukiau fotiką iš kišenės ir aptikau, kad nudusę batarkės...
tada truputį pastovėjau žiūrėdama aukštyn. Nuo bažnyčios bokšto dangun kyla labai konkreti linija, kairiau kurios juodai mėlyna tamsa, o dešiniau - balzganas besiplaikstantis rūkas.