2010 m. birželio 24 d., ketvirtadienis

Jonų ir Rasų ketvirtadienis

Vakar apie vidurnaktį išėjom pažiūrėt dangaus - atrodė, ant mūsų uždengtas tamsus storų debesų dangtis, truputį pasikėlęs vakaruose, o pro tą plyšį švytėjo auksiškas geltonis.
Truputį kvepėjo šašlykų dūmu. Truputį girdėjosi linksmų žmonių šūkavimai. Nupyškėjo fejerverkai.

Šiandie prekybcentry žmonių kaip visad. Susitikę pažįstamus, aptarinėja, kaip vakar pašventė. Perka ledus. Išrašyta didelėm raidėm, kad 30 proc. nuolaida paparčiams, o patys paparčiukai mažučiukuose vazonėliuose. Kam jų galėtų prireikti mano galva neišneša, bet kitos galvos gal išneša, nes mačiau kažkas iš lentynos pasiima. Išneša..

Gatvės patuštėję.Vyriškiai su kostiumais, matosi jau su geroku stažu pensininkai... tėčiai su mažiukėm dukrytėm... berniuks su mergaite, tarp jų pusmetrio tarpas, atrodo nebūdingas šioms dienoms drovumas.

Neišsilaiko ir užlyja.

Braškių pardavėjai su blėstančiu optimizmu nesulaukia, kada ištuštės jų dėžės.

2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Pirmos braškės ketvirtadienis

Moteris sėdėjo ant laiptų ir valgė pirmą braškę iš savo daržo.

Jos vyras, truputį per gražus, pabėgęs pas kitą su visu šunim ir diabetu.
Jos daržai apželia greitai, ir klūpo ji bulvių vagose padūsaudama.
Jos vaikai jau užaugę ir išvažiavę.
Jos draugė ateina kartais ir atsineša buteliuką, bet ne ne ne, jokio piktnaudžiavimo, tik kartais, ir tik normos ribose.
Jos malkos suverstos į krūvą kieme - gal užteks žiemai, gal ne.
Jos tėviškė toli nuo čia, parsivežė kažkada vyras, truputį per gražus jai, paskui paliko ir pabėgo pas kitą. Nežinau ar bėgte bėgo, su šunim ir diabetu gal nėra lengva bėgioti. Turbūt lėta ristele. Ne šiemet, ne pernai... tada, kai dar buvo gražus.
Jos rankšluosčiai ir naktiniai išdžiaustyti ant virvės tarp slyvų,
jos žirniai žydi,
jos rytai pasišnekat su vištomis, o popietės su juodaplaukiais Chuanais don Pedrais prigulus ant lovos kambary su užtrauktom užuolaidom.

Ji sėdėjo ant laiptų ir valgė pirmą braškę iš savo daržo.
Atrodė laiminga.

2010 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Jazminų ketvirtadienis

Ore skarido pūkų kamuoliai, kažin ar nuo pienių, ar gal kur žydi topoliai.
Pūkų kamuoliai įskrenda pro atidarytus langus ir ridinėjasi po grindis.
Naktimis pro atidarytus langus įskrenda uodai ir atžygiuoja katinai blaudami, kurie paskui nuvagia pyrago gabalą nuo stalo ir palieka jį voliotis po stalu. Gal nealkani.
Varnėnai, gal irgi nealkani, nes šiltu ir drėgnu oru randa visokio kirmininio maisto - vaikų penėti jau nebereikia. Špokinyčia tuščia, kartais ją patikrinti atlekia viens kits inspektorius, kaišioja galvą vidun kalamuoju judesiu ir neapsisprendžia - lįsti vidun ar nelįsti. Paskum patupėjęs ant stogiuko apsisprendžia ir staigiai vidun tik šmurkšt.
Laukan irgi staigiai šmurkšt, turbūt nelabai kas ten yra veikti.
Betgi žmonėm kiek veiklos!
Vieni griovius kasa aplink namą ant kampo, kiti asfalto pakraštį pralupę kasasi giliau, gatvė visa uždaryta, technikos pilna, pro atidarytas ekskavatoriaus duris muzika groja... rytais, kol dar šurmulys neprasidėjęs, diedelis su viedru ateina smėliuko nusigvelbti.
Dangus kelinta diena storai užsitraukęs, pilkuma, kokioje prabudęs žmogus turi teisę paklaust: "ar dabar ryts, ar vakars?"
visokios žolės net traškėdamos iš žemės lenda tarp sudygusių bulvių ir morkyčių,
o moteriškės, parklupę prieš jas ant kelių, bando kovoti.

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Keistai šiltas ketvirtadienis

Ketvirtą valandą ryto jau šviesu, neįprastai tokiai valandai šilta ir pilna paukščių čiulbesio. Visokių paukščių, įskaitant gaidžius. Kuriuos bais neteisingai nuvainikavo kalėjimo tautosaka, kažkodėl išplitusi į mūsų visų kasdienybę.

Keistai šiltą ketvirtadienį ant šaligatvio tupi neįtikėtinai žalia varlė.
Taip ramiai tupi, lyg būtų netikra, o gal lyg būtų negyva, o gal lyg būtų ne ant šaligatvio.
Pamojuoju prieš jos nosį savo koja - nereaguoja.
Bet ne vieta gi varlei ant šaligatvio tupinėti! Marš, marš iš čia! Lengvu kojos judesiu iš meditacijos pabudinu ir liuokteli tada ji energingai po gyvatvore, kur irgi ne vieta žaliom varlėm tupinėti, bet nors ne taip iššaukiančiai nevieta.
Kieme prie koželkos stovi taksi atidarytomis durimis ir variklio gaubtu. Taksistas sėdi joje poza atsipalaidavusia ir klausosi muzikos garsiai.
Paaugliai vaikšto būreliais, dar su kuprinėm, dar iš mokyklos, bet pozos ir jų atsipalaidavę, ir muzikos klausosi turbūt garsiai susikišę laidukus į ausis. Gal net eurovizijos laimėtojos dainos klauso.
Mano palapinė-miegmaišis-kilimėlis-pelis-šaukštelis-druska vidur kambario į krūvą suversti, tuoj aš juos išvešiu biškį Lietuvos parodyt.