e gim

Virš tolimesnių kaimynų stogų jau mačiau kregždes.
Šiltajam pasieny prie namo mačiau pražydusias tulpes.
Daug tulpių, gerberų ir kitokių kilmingų princesių, susuktų po vieną į celofaną ar sumerktų visu glėbiu į kibirą mačiau centre, o dar kapų žvakių.
Laimingi mes, kas sekmadienį mamom gėles ir saldainius nešim, o ne žvakes.

Ant suoliuko sėdi trys merginos, čia ta prasme, kad bele kokio amžiaus, bet moteriškos lyties. Su ryškiom geltonom liemenėm ir su šluotom rankose. Vienai ant liemenės nugaros užrašyta "Rena...", nematau viso užrašo, negi "Renata" - kažin gal visai faina būtų nešiot savo užrašą. Maniškis būtų "motikumotina", jau seniai esu tokį sumasčius, tik dar neužsirašius.
Bele kokio amžiaus mergina pasisuka, nea, ne Renata, o kažkoks ten užrašas užsienietiškas, mum nereiškiantis nieko.

Savivaldybė aprengta pastoliais.
Gatvės išknisiotos, kai kurios taip labai, kad net eismas uždarytas, o kai kur tik šalia šulinukų raudonom vėliavėlėm pažymėta - skylėse juoduoja požeminės erdvės, kuriose blizga juodas vanduo.
Gaisrininkų inspektorius su papkute rankoj stebi du vyrus, tyrinėjančius hidrantą. Nežinodamas nepagalvosi, kad toj sankryžoj hidrantas yra.
Po mūsų miesteliu yra paslaptingas kitas miestelis, kuriuo teka požeminė upė.

Su visa žaluma, su tulpėm, narcizais ir kregždėm, apniukusi diena atrodo mažiau apniukusi.

Geltonojo narcizo ketvirtadienis

Ankstyvą pavasarį dauguma gėlių arba geltonos, arba mėlynos.
Galvojau, kad pas kaimynę jau ir tulpės pražydo, ir net ne pasieny, kur šilčiausia, bet paskui sukilo įtarimas, kad ten gal dirbtinių gėlių prismaigstyta, kažkoks raudonumas tas... netikras atrodė. Arti priėjus nebuvau.
Jau kaimynė daržiuką šiek tiek kasiojasi, bet kad jos vištos dar neuždarytos, tai kaip ten sėt?
Ir man kaip reiktų sėt, kai kaimynų vištos cukrinio gaiduko vedinos ateina pakapstyt? (Čia mano pasiteisinimas toks, kodėl dar nieko nedarau. Pirma teisinaus, kad visų lopetų kotai sulūžę, bet dabar jau įgijo naujus.)
Bet kad dar sniegas... kai kur šiandie rimtai pasnigo, pas mus šiaip kruopyčių ant žalumos užbarstė.
Daug kur, gatve eidama, jau matau vieną kitą lysviukę sukasiotą, sugrėbstytą.
Ir petražolės jau yra tankiai atgiję, ir žieminiai svogūniukai. Turbūt ir dilgynės - jau mintyse projektuoju visokius žalius patiekalus.
Kiek daug darbų nudirbu mintyse! Net pavargstu.

Debesys šiandie labai išraiškingi, o kai kuriuose kraštuose labai juodi. Pro tą juodumą prasišviečia gražus lopinėlis vilties. Patinka man kaip prasišviečia.

Turbūt ketvirtadienis?

Gerai nežinau, kokia šiandien diena. Toptelėjo, kad ketvirtadienis gali būt. Lyg ir vakar kažkas kažką tokio užsiminė...
Matau aš jį tik pro langą.
Matau, kad saulė, matau, kad pievelėj jau prasimuša žaluma į paviršių, matau, kad liekna moteris su trim mažom mergytėm eina be striukių. Dvi šokinėja "klases", o viena tipena, pagriebus mamos tai vieną, tai kitą ranką, o paskui apsikabina koją ir yra iškeliama į aukštybes, t. y. į glėbį.
Koželkos ir grioviai, o kai kur ir laukai vis dar pilnutėliai vandens.
Sula dar bėga.
Didesnei mašinai pravažiavus nuo asfalto kyla dulkės. Atgijo visokie birbėjai, mandresni tai su britvom, kai kas su glofiukais. Nedaugelis su dviračiais.
Maniškis dar šiemet nebuvo ištrauktas, bus gerokai anglies dulkėm apsitraukęs, nes žiemojo sandėliuke.
Šaligatvis prie Melioratorių visas išluptas, vietoj jo tik griovys smėlėtas. Ar čia pavasario potvynis bus paplovęs?
Prie kitos gatvelės kampo mačiau pastatytas akmuo ir nudažytas baltai. Ten gyveno toks T., elgdavosi kaip gatvelės seniūnas, vis kažką mėgo pareguliuoti ar paorganizuoti, bet ne jis tą akmenį nudažė baltai. Šio pavasario anas nebesulaukė.

Ketvirtadienis potvyniui atslūgus

Dabar labai nepalankus laikas kam nors pamatyti mūsų kraštą pirmą kartą. Susižavėti būtų sunku, tikrai.
Tamsi pilkuma po kojom, ir dar purvynas makaliošė, šiek tiek šviesesnė pilkuma virš galvos. Pajuodusio sniego likučiai.
Visokios negražybės, atsivėrusios nutirpus sniegui.
Ir tas purvynas makaliošė.

Sėklų parduotuvės pilnos žmonių. Kokių ten agurkų yra atsiradę, kurie geresni už rodničiok?
Mėsos pardavėja telefonu užsakinėja rytdienai mėsą - daugiau, žymiai daugiau negu šiandien. Hmmm... galvoju, aš tai ne katalikė, bet... kur tie katalikai dešimt dienų iki Velykų? Visi mėsėdžiais patapo.
Bet kurią valandą aikštelė prie maksės pilna automobilių. Kas po vieną, kas su ginklanešiu goglinėja (googlina?) tarp lentynų. Ima pakelius ir toli nuo akių atitraukę bando įskaityt, kas parašyta, mįslingu veidu mąsto - o gal man to daikto reik? Piktinasi, kad už kelis papjaustytus dešros griežinėlius trys litai. Ne trys!- prieštarauja kita. Du devyniasdešimtdevyni. Tai aš ir sakau, kad trys,- atsako ana.

Po pietų nušvinta saulė, ir viskas iškart ima atrodyt pavasariškai. Vieno geltono namo pasienyje užmačiau žydinčias snieguoles. Paskui apžiūrėjau savus pasienius, aptikau, kad dygsta narcizai ir tulpės, ir labai labai keista, bet kuokštelis snieguolių jau žydi. Keista yra tai, kad nepamenu, kad jas ten būčiau sodinusi.

Varnėnai atskrenda apsižiūrėti būsto. Svarsto, ar išsirinkti mus savo žmogiukais.

Ketvirtadienis, kurį turėtų prasidėti pavasaris

...nes meteorologai tvirtai prižadėjo. Būtent šiandien.
Rytą pakilę tų pavasario ženklų ir dairėmės. Minus aštuoni, sniegelis švarutis baltutis saulėje blizga, ale jau žiūrim kaip į pasmerktą, nuosprendis paskelbtas, iki rytojaus neišsilaikys.
Pusę dangaus užėmus tamsi pilkuma, tai ir svarstom, ar ji bus nuvyta, nes tai praeinanti žiema, ar ji nugalės, nes toks tamsus ir pilkas ateina pavasaris.

Ankstyvo rytą metą ir praeivių dar negausu, ir mašinų, bet du vaikiukai jau su kuprinėm, ir ko jie taup anksti? bent pusvalandį turės laukti, kol prasidės pamokos.

Metalistai gatve nutempia tačkę, kurios išsiskėtojęs krovinys uždengtas raudona striuke.

Ant tvoros tupi trys ryžos katės, o pro langą į jas žiūriu mažiutis ryžas šuniuks, pasistiebęs, ausis pastatęs ir su tokia snukio išraiška, kuri mum, žmonėm atrodo kaip šypsena.

Gaisrinės šuva, didelis baltas kudlotas Gončas, lakioja po autobusų stotį, turbūt nori draugauti, bet visi jo bijo.

Nepriklausomybės dvidešimtmečio ketvirtadienis

...todėl jaučiasi lyg savaitgalis, nes kas būtų dirbęs eilinį ketvirtadienį, nedirba šiandien.
Bet kaip saulėta!
Kai taip saulėta, iki pat pavakarių net nereikia kurti pečiaus.
Saulėta, todėl mėlynos mėlynos balos, todėl žaižaruoja patirpusio sniego briaunos, o ant baltų išlikusių plotų žaidžia šviesa ir šešėliai. Sakyčiau, sniegas labiau džiūna, negu tirpsta, o jo paviršiuje užsideda traškus ažūras. Medžiai prasitirpdę aplink save dailius apskritimus, ir net elektros stulpai irgi.
Kai taip saulėta, mergičkos aptemptais džinsais ir trumpom juodom striukėm užsideda didžiulius juodus akinius. Jos kalba mobilkom ir nešasi tortus iš prekybcentrio prie savo mašinų. Katros jau mamos, tos išveža pasivažinėti savo kūdikius, kurie rąžosi vežimukuose taip, kad net pliki pilviukai švytuoja.
Tėtis išsiveda pasivaikščiot dukrytę, eina jie traiškydami ledus ir apeidami balas, netyčiom pakliūna į kadrą kai fotografuoju naujus teismo rūmus, tėčio ausyse blizga ausinės, bet jis viską girdi, ir ką dukrytė sako, ir ką sakau aš.

Kitas irgi eina su dukra, šito nepažįstu, bet taip manau, kad su dukra, su kuo gi daugiau. Veidas pasidėvėjęs toks ir apsibrūžinęs, kažkam diktuoja per mobilką, kad pažiūrėtų kažkastenkažkas- taškas-kom. Tokį veidą prie kompiuterio įsivaizduoti sunku, bet ką aš žinau. Gal pareina namo, prisijungia prie zebros kokios nors ir tampa virtualios kompanijos liūtu.

Prie savivaldybės šalia mūsų vėliavos dar viena, atrodo kaip kokios Baltarusijos, nors apsivijusi aplink stiebą, kad sunku įsitikint, bet labai atrodo kaip Baltarusijos. Aha... tai mat kaip.
Tik žiemos metą, na gerai, dar ankstyvo pavasario metą kaip šiandien, galima įvertinti, kokia graži mūsų vėliava. Pasiilgtųjų spalvų.
Prie Nepriklausomybės paminklo vėl dega ugnis ir vėl pridėta puokščių, bet kažko nebesijaučia tokio šventiškumo, kaip per vasario 16-tą. Gal neužtenka azarto vėl taip greit švęst, o gal į gatves ne tą valandą išėjau.
Nors va taksistas, matau, vėliavėlę prie savo mašinos prisitaisęs. Išlipęs dabar ir kojom daužo pajuodusio sniego bordiūrą.
Tas, kur aludę turėjo, irgi sniegą daužo. Kapoja kastuvu. Nuo vienos gatvės pusės į kitą teka plonytis upeliukas.

Kazimiero ketvirtadienis

Gal ir gražus būtų vardas, bet kažkoks dar neatgimęs. Kaziune...

Diena beveik visa pilka, su trumpais saulės išryškėjimais šviesu skrituliu pilkumoje, ir gal 10 min. trukusiu visišku prasiveržimu.

Sniego škūra visur plonėja. Kai kur jau pasimato lopinėliai žolės, kai kur šaligatvis visas plikas, ir jį pajausti po kojom taip gera, tikras vaikščiojimo malonumas, ne taip, kaip per tuos ledo gumbus ant šaligatvio nenuplikusio dar.

Mūsų šunytę apėmęs keistas nerimas. Kartais bėgioja po namus pasicypaudama. Bo jausmas toks keistas keistas keistas...ach...
Kavalierius kudlotas ant apsnigtos žemių krūvos atsigulęs, tų kur rudenį kaimyno darbininkai į mūsų daržą sumetė, kai jam prie vartų kažką kasė ir mūsų internetą buvo nugnybę. Aha, taigi šunėkas toks neitin koks guli ant krūvos tos sfinkso poza, ir tik pravėrus duris šunytė mūsų mikliai prasispraudžia tarp kojų nulėkt pas jį. O tada gali stūgaut Nika, Niiiiikaaaa, nea, nebeprisšauksi.
Pas kavalierių ana lapatai lapatai... bet atrodo su metais nebekvepia ji taip, kaip jaunystėj, kai prilėkdavo gerbėjų nežinia iš kokių kiemų nusitraukusių, ir stradalindavo jie per naktis, ir nagais bei dantimis garažo duris grauždavo pilni geismo begalinio. Nea, dabar nebe taip. Nu, atsikelia tas sfinksas lenciūginis, nu apuosto ją... Strakalaj, strakalaj,- džiūgauja šunytė. Strakalaj! - ausys sukeltos, uodega irgi, visa tokia suaktyvėjusi. Strykt pastrykt aplinkui. Nu gerai, tas šunėkas tiesmukiškai užmeta leteną ant jos... Nea,- šokteli šunytė,- taip neįdomu! Strakalaj, strakalaj!- šuoliuoja aplinkui, ir turbūt eilėraščius jai norėtųs deklamuot, ir saulėlydžius pasitikinėt apsikabinus, ir visaip panašiai...
Sfinksui lenciūginiui tingisi. Žiūri jis į tą Starkalaj, žiūri... okei, galvoja, aišku ko ji nori. Dalykiškai ir tiesmukiškai leteną makt ant jos.
Ne, ne, ne!- pabėga ana. Pastrakaliokim!
Ai, kad neįdomu...- nusliūkina anas po lazdynu, o strakaliūza strakalaj jam iš paskos.