Geltona-žalia-raudona niekad neatrodo taip gražiai, kaip snieguotą vasario 16 nušvitus saulei.
Ateinu, kai prie Nepriklausomybės paminklo kalba latviškai, estiškai (iš Vyrų miesto) ir lenkiškai. Ir iš estų, ir iš lenkų kalbos sėkmingai verčia ta pati panelė. Kaip įdomu, pasirodo estas kalbėjo apie Basanavičių.
Arčiau paminklo - svarbiausi rajono žmonės, visi kiti sustoję ratu. Daugiausia tai pagyvenę patriotai ir mokyklinis jaunimas, lyg seneliai ir anūkai, tarpinę kartą praleidžiant.
Eismas nesustabdytas. Tvarką prižiūri kampuose išstatyti policininkai su ryškiomis liemenėmis. Prie bažnyčios ištempta ilga popieriaus juosta su trimis eilėmis trijų spalvų širdelių. Ją laiko moksleiviai, trindami šąlančias rankas, o pačiam vidury Meno mokyklos direktorius.
Graži mergina pasiima oranžinį mikrofoną ir visai gražiai uždainuoja, o susirinkę žmonės viens kito klausinėjo, kas ji tokia. Aha, tai studentė, atvykusi į Joniškį atlikti praktikos.
Kalbų prie paminklo nedaug. Partijos ima nešti gėlių vainikus prie paminklo: geltonos ir raudonos rožės ir tulpės žaliuose lapuose. Eina poromis: partijos vyras ir partijos moteris. Arba abu vyrai, tiek jau to. Gėlių nešimą nežymiai reguliuoja teatro režisierė. Vieni ne šiaip puokštę neša, o apkaišytą gėlėmis nemažą dėžę. "Ar bombos viduj nėr?",- pasitikslina organizatoriai.
Paskelbiami tolesni šventės renginiai, ir visi greit išsivaikščioja, kas į bažnyčią, kas namo prie pietų. Jaunimo mokykla nusifotografuoja su savo tautinių spalvų širdelių juosta, o Butautis susirenka mikrofonus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą