Priėjus prie namo žiūriu, link kurių durų veda pėdsakai sniege. Dažniau vaikštoma iš kiemo pusės, o į gatvę atsuktos gražiosios durys atrodo lyg nevarstytos pastaruosius dvidešimt metų.
Gerai, kai prie durų yra skambutis. Bet nežinau ką daryti, jei skambutis įtaisytas prie vienų durų, o sniegas išvaikščiotas ir nuvalytas prie kitų.
Kartais paspaudus skambutį negaliu suprasti, suveikė ar ne. Bet paskui sujuda užuolaida, viduje ima skalyti šuo, pasigirsta žingsniai ir raktų barškėjimas.
Vieni retoriškai manęs klausia, už ką jiems balsuoti.
Kiti mane išbara už neteisingai tvarkomą Lietuvą ir pabrangsiantį cukrų.
Dar kiti pasigaili, kad tenka man vaikščioti per tokį šaltį, ir turiu pasiteisinti, kodėl vaikštau be kepurės.
Vyresni žmonės labiau nusiteikę balsuoti, negu jauni, o diedukai aktyvesni negu bobutės.
Sąrašuose įrašytas jaunimas rinkti valdžios neateis, nes jų čia nėra. Jie Vilniuje, arba Londone, arba Airijoje. Tėvai tik tebemoka už jų šiukšles ir virtuvėj ant palangių pasideda jų rinkėjų korteles.
Išdalinau tris su puse šimto rinkėjų kortelių. Bandau atsiminti, ar teko užsukti pas šeimas, kur yra mažų vaikų. Turbūt jie gyvena kitose gatvėse, negu aš vaikščiojau.
Seniai buvau taip nuliūdęs. Miršta Lietuva, kalti patys senukai kurie visada balsavo už ką nereikia, arba iš vis nebalsavo.
AtsakytiPanaikintisenukai visada balsavo, o už ką reikia-nereikia subjektyvu.
AtsakytiPanaikintiSistem, tu pats asmeniškai gali keisti situaciją, jei esi tinkamo amžiaus.
Tai ir keičiu, bet jau tikriausiai vėlu, nes niekas nenori leisti balsuoti internetu ar mobiliu telefonu, estai leido ir nieko tik geriau.
AtsakytiPanaikinti