Ketvirtadienis, apgultas uodų

Kad alyvos jau pražydėję, sužinojau tik vakar vakare vaikštinėdama tamsiomis gatvėmis ir pagavusi jų kvapą.
"Žinai, kuo skiriasi jūsų miestelis prieš pusmetį ir dabar?",- klausia vaikinas.- "tada gatvės būdavo apšviestos".
Dabar sutemsta vėlai, taip vėlai, kad nebeapsimoka degti gatvių šviesų.
Goglinėjam tamsoj, išbandydami kojomis apirusį šaligatvį ir jausdami alyvų kvapą.
Koželkoj varlės princesės nebučiuotos vis šaukia Kuotre, duok baltkriaunį, bet nėr taip paprasta prieti į jas pažiūrėti, nes koželka vis dar netelpa krantuose ir išsklidusi po žolę. Vandeningas šis pavasaris.
Jei dar galima sakyt, kad pavasaris, nes orai jau vasariški.
Nes visi išsirengę su baltom bliuskom ir trumpom ramkovėm, ir su akiniais nuo saulės.
Sodai žydi paskubom, paskubom...
Vyšnių seansas baigėsi vos spėtas pastebėti. Obelų dabar, bet irgi greit greit. Žolė jau pilna prikritusių žiedlapių.
Avietėse glamonėjasi įsimylėjėliai, bet kaip apsikabinti, jei rankų nėra? Kaip bučiuotis, jei nėra lūpų? Susiglaudę drėgnais pilvais, pasilinguodami, siekia viens kito ragiukais, ant kurių smaigalių akys...