Virš tolimesnių kaimynų stogų jau mačiau kregždes.
Šiltajam pasieny prie namo mačiau pražydusias tulpes.
Daug tulpių, gerberų ir kitokių kilmingų princesių, susuktų po vieną į celofaną ar sumerktų visu glėbiu į kibirą mačiau centre, o dar kapų žvakių.
Laimingi mes, kas sekmadienį mamom gėles ir saldainius nešim, o ne žvakes.
Ant suoliuko sėdi trys merginos, čia ta prasme, kad bele kokio amžiaus, bet moteriškos lyties. Su ryškiom geltonom liemenėm ir su šluotom rankose. Vienai ant liemenės nugaros užrašyta "Rena...", nematau viso užrašo, negi "Renata" - kažin gal visai faina būtų nešiot savo užrašą. Maniškis būtų "motikumotina", jau seniai esu tokį sumasčius, tik dar neužsirašius.
Bele kokio amžiaus mergina pasisuka, nea, ne Renata, o kažkoks ten užrašas užsienietiškas, mum nereiškiantis nieko.
Savivaldybė aprengta pastoliais.
Gatvės išknisiotos, kai kurios taip labai, kad net eismas uždarytas, o kai kur tik šalia šulinukų raudonom vėliavėlėm pažymėta - skylėse juoduoja požeminės erdvės, kuriose blizga juodas vanduo.
Gaisrininkų inspektorius su papkute rankoj stebi du vyrus, tyrinėjančius hidrantą. Nežinodamas nepagalvosi, kad toj sankryžoj hidrantas yra.
Po mūsų miesteliu yra paslaptingas kitas miestelis, kuriuo teka požeminė upė.
Su visa žaluma, su tulpėm, narcizais ir kregždėm, apniukusi diena atrodo mažiau apniukusi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą