Šlapias sniegas slepia pajuodusį. Slepia šunų kakučius.
Užklijuoja akis.
Tupia ant plaukų, pečių ir stovinčių mašinų.
Po kojom slidu ir Alytė, kurią sutinku prie buvusios universalinės, liepia man išsitraukti rankas iš kišenių. Nes jei slysčiau ir pločiausi, kad galėčiau apsaugot nosį.
Gatvių valytojai su oranžinėm liemenėm susmeigę savo oranžines šiūpeles į pusnį, susirinkę reikalų aptarimui aikštėj prie savivaldybės. Kelios šiūpelės kitoj gatvės pusėj - turbūt darbavosi ten, kai staiga prisireikė susitikti ir pasikalbėti.
Iš vieno kiemo išsuka pilna sniego gazelka, seniai bematyta bortinė mašina su mėlyna kabina ir balta nosim.
Oranžinis moskvičius irgi išriedėjęs į trasą, aha, taip ir galvojau, mano kaimynai. Paprastai išvažiuoja tik visų šventųjų dieną, bet turbūt nusprendė, kad tokiomis kaip šiandien saugiau yra važiuotiems, negu pėstiems.
- Berniuk, a tu ne berniuks, ateik biškį čia,- šaukia man maža bobulytė. Norėjo pasilaikyti mano rankos, perlipdama slidų kauburėlį. Joks aš ne berniuks, žliba biškį bobulytė. Pagalvojo, kad aš turiu laiko, nieko neveikiu, nes stovėjau ir žiūrėjau į viešą langą su vaikų piešiniais. "Kaip aš suprantu laisvę". Pradinukų piešiniai. Mergaičių piešiniuose princesės su Lietuvos vėliavėlėmis rankose, berniukų - riteriai su kardais ir tankai panašūs į keistus vabzdžius. Turbūt mokytoja pasakojo apie 1991-uosius, nes kai kuriuose piešiniuose fantastiški televizijos bokštai. Arba Gedinimo pilys. Arba parašiutininkai. Laisva karvė, įsikandusi kažkokias žabas ar iešmus, ant kurių gerai nesuprantu kas, gal obuolių nuograužos. Laisvas kiškis ant žalio kalnelio. Vaikas, gulintis pievoje, nes būdamas laisvas gali sau gulėti ten kur nori.
Apatiniam lango kampe - piešinys konkrečiausias: kampuotų formų vyrukas stovi žalioj pievoj, o jam už nugaros juodas namas su užrašu KALEIMAS. Ir didelė geltona saulė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą